Gimusi ir augusi čia, Kretingoje, Kornelija Norvilaitė 10 metų žaidė rankinį, užsiiminėjo ir kitokiu sportu, o dabar veda individualias treniruotes Kaune, kur baigė Lietuvos sporto universitetą, taip pat šiuo metu Kauno kolegijoje studijuoja jau antrąją – dietetikos – specialybę.
Svarbiausia – milžiniškas užsispyrimas
„Kad pasiektum savo tikslų pirmiausia reikia milžiniško užsispyrimo, ir taip pat – aišku, tikslų, kuriuos ketini pasiekti. Aš pati, kai atsigręžiu į praeitį, nežinau, kur šiandien būčiau, gal kokiam fabrike dirbčiau, jei ne mano dėstytojos jau seniai pasakyti žodžiai: „Kornelija, reikia tave į žmones išspirti“. Ir šiandien atsimenu tuos žodžius, nuo jų viskas ir prasidėjo“, – sako mergina.
Beje, Kornelija mąstė ir apie teisės studijas. „Man patinka analizuoti, – paaiškina. – Bet kažkaip apsigalvojau ir įstojau į Lietuvos sporto universitetą Kaune. Mane nuo vaikystės supo sportas, mano visa šeima gyvena sportu. Tėtis ir brolis – futbolininkai, mama – nuoširdžiausia sirgalė… Tad nuo pat vaikystės iš šeimos sulaukiau didelio palaikymo“.
Nuo mažens Kornelija sukosi aktyvioje veikloje: lankė pramoginius šokius, lengvąją atletiką, trumpą laiką – ir krepšinį, kuris jai visai nepatiko.
Pirmasis treneris – tarsi antrasis tėtis
„O kai ketvirtoje klasėje ėmiau lankyti rankinį, ak, kiek būdavo laimės, kai į treniruotes ir varžybas atvažiuodavo tėvai! Tai būdavo labai didelė motyvacija – iškart iš kažkur jėgų atsirasdavo. Manau, tas palaikymas, mane ir stūmė į priekį. Esu labai dėkinga savo pirmajam rankinio treneriui Algimantui Pranaičiui, kuris manimi labai tikėjo, davė labai daug gero. Buvo man lyg antras tėtis ir motyvavo niekada nepasiduoti! Tačiau, laikui bėgant, tokio palaikymo ir tarpusavio supratimo iš kitos trenerės nesulaukiau. Galima sakyti, kad todėl ir palikau sporto šaką. Ir kartu nusprendžiau, kad darysiu savaip ir tapsiu tokia trenere, kuri man pačiai buvo reikalinga. Nusprendžiau būti tuo, ko man reikėjo, bet aplink nemačiau“, – atvirauja sportininkė.
„Būdama 18-os pirmą kartą pamačiau savo dėstytoją Simoną Pajajienę ir kažkas sukirbo manyje. Tada nusprendžiau: „Štai, aš noriu būti kaip ji“. Mane pakerėjo jos charizma, šypsena, jos dėstymo būdas, aktyvi gyvensena. Man visa tai atrodė teisinga. Taigi, ji buvo mano įkvėpimas ir motyvacija. Kaip užvedė ant to kelio, taip ir tebeveda, dar prisidėjo ir trenerė Giedrė Bernotaitė. Tiesa, per metus teko ir atsirinkti žmones, nes tiesiog mūsų keliai ėmė skirtis, bet dabar aš labai džiaugiuosi savo draugais“.
Vicečempione tapo dar iki studijų
Merginos nenugąsdino ir karantinas. Jam prasidėjus sulaukė draugės skambučio: „Žinai ką, Kornelija? Valio! Pagaliau turėsim laiko sportuoti“.
„Ir tikrai, kai tik turiu laisvo laiko, einame į žygius. Vasaros metu užsiimu vandenlenčių sportu, mėgstu bėgioti, o draugai neleidžia man sustoti. Juk kartais ir pati pritingiu, bet kokia draugė paskambina ir džiaugsmingai mane kviečia į žygį miške. Tad taip ir motyvuojam vieni kitus“, – džiaugiasi bičiuliais Kornelija.
O sportinių aukštumų kretingiškė pasiekė dar nė nepradėjusi studijuoti – priklausė aukščiausiajai moterų lygai, tapo rankinio vicečempione. Vėliau, 2016-aisiais, išvyko į Kroatiją ir ten pasaulinėse studentų varžybose taip pat iškovojo vicečempionės titulą.
„Bet tai – jau praeityje. O jau studijuodama, būdama antrame kurse ėmiau dirbti – vedžiau grupines treniruotes. Bet vėliau supratau, kad į treniruotę atėjus, tarkim 25-iems žmonėms, negaliu kiekvienams skirti dėmesio. Tai tiesiog neįmanoma. Tad manau, kad pradedant sportuoti, kiek leidžia galimybės, reiktų išsipirkti bent kelias, 4-6, individualias treniruotes. Išmokus atlikti pratimus galima grįžti sportuoti grupėje ar savarankiškai. Tokiu atveju bent būsite tikri, kad sau žalos neprisidarysite“, – pašnekovė nepagaili ir patarimų.
„Svajojau tapti trenere, bet negalvojau, kad ši svajonė taip greitai išsipildys, – prasitaria 26-erių metų mergina. – Man artimi žmonės sako, kad aš labai daug stengiausi, bet pati to nejaučiu. Tiesiog man patiko tai, ką darau – ir kažkaip ėjau į priekį. O šiandien man ypač svarbu, kai žmonės pasako: „Ačiū, Kornelija, buvo gera treniruotė.“ Tai man yra didžiausia padėka ir motyvacija“.
Treneris – ir psichologas
Jau turinti ne vienerių metų trenerės patirties, jauna mergina sako, kad šiame darbe vien sporto neužtenka: „Turi būti ir psichologas, prireikus – ir išklausyti, ir patarti. Pasitaiko ir taip, kad į treniruotę ateina žmogus su tiek streso viduje, kad iš akių judesių, judėjimo, matai, kad kažkas tikrai ne taip. Tačiau po treniruotės žmogus išeina tarsi atsigavęs, jau labiau nusiraminęs. Kartais tiesiog svarbu žinoti, kad tavęs kažkas klausosi. Kartais žmonės nori išsipasakoti ir tai jiems būna didžiausia pagalba. Ir manau, kad bendruomenė kai kuriais atvejai padeda labiau nei pats sportas.“
Trenerė dalijasi pastebėjimais, kad pasitikėjimas ar nepasitikėjimas savimi pirmiausia ateina iš vaikystės.
„Bet būna, kad ir po traumų kai kurie dalykai pasikeičia, – sako. – Pavyzdžiui, turėjau vieną klientą, kuris patyręs traumą kokius metus nebenorėjo su niekuo bendrauti, matyti žmonių, kur nors rodytis, dalyvauti sportinėje veikloje. Jautė tokį sunkumą savo viduje. Ir tik daug vėliau jis man papasakojo, kad būtent sportas ir grupinės treniruotės jam padėjo sugrįžti į save, kartu – ir į gyvenimą. Taip jis iš naujo ėmė bendrauti su kitais. Galiausiai jis paaiškino, kad ta fizinė trauma jam padėjo suprasti, kad žmogui yra gyvybiškai reikalingas bendravimas. Tad man džiugu girdėti, kad judėjimas žmogų šitaip gelbėja. O su stresu mums kiekvienam tenka susidurti. Jį įveikti labiausiai padeda kvėpavimo pratimai, pasivaikščiojimas, bandymas atsiriboti nuo įtampos, užsiimant kažkokia mėgiama veikla. Reikia atrasti tai, kas patinka, ir tai daryti.“
Per karantiną atrado treniruotes lauke
Kokį karantino poveikį patyrė Kornelija? Juk sporto klubai buvo uždaryti, veikla apribota…
Mergina paaiškina – nors iš pradžių ir jautusi nerimą, per daug nesisielojusi, ir viskas išėję į gerą: „Per pirmąjį karantiną daugiau žmonių atsisakė sportuoti, nes jiems nepatiko mintis, kad reiks sportuoti lauke arba savo namuose. Tačiau per antrąjį karantiną jau patys žmonės labiau sujudo, kažkaip pasikeitė mąstymas ir atsirado didesnis poreikis judėti.“
Kornelija karantino metu sukūrė ir online treniruočių programas, kurios tiek jai, tiek jos klientams buvo naujas dalykas: „Man pačiai patinka sportuoti lauke, todėl raginu žmones sportuoti gamtoje. Iš tiesų nutiko toks įdomus dalykas, kad ėmus vesti treniruotes lauke – o lauke sportavome ir per didžiausius žiemos šalčius – tame problemos nematau. Žmonės likdavo patenkinti, netgi sulaukiau ne vieno klausimo, ar atsidarius salėms bus galima į jas nebegrįžti ir toliau sportuoti lauke. Sportuojant lauke grynas oras teigiamai veikia žmogaus psichinę sveikatą, nuotaiką ir emocijas, taip pat kūnas tampa atsparesnis ligoms. Klientai ateina su šypsena ir išeina laimingi.“
Pasirinko sveikos gyvensenos kelią
Kornelija atvirauja, kad kadaise yra pagalvojusi ir apie dalyvavimą fitneso varžybose, bet džiaugiasi pasukusi kitu keliu: „Žinau, kaip žmonės ten save kankina, kad pasiektų kažkokių rezultatų, o aš susižavėjau sveikatingumu, sveika gyvensena, sveika mityba. Man dabar yra svarbiausia, kad aš būčiau sveika, turėčiau pakankamai energijos ir gerai jausčiausi. Aišku, mityba priklauso nuo norimų pasiekti tikslų, o jie būna skirtingi. Tačiau vadovaujuosi intuicija, bandau įsiklausyti į savo kūną, ko jam reikia. Jei labai noriu saldumynų, kuriuos mėgstu, ar tradicinio lietuviško maisto, aš ir suvalgau, bet svarbiausia – saikas“.
Mergina šiuo metu trečiame kurse studijuoja dietetiką, tad apie mitybą turi ką pasakyti. „Nors vos įstojusi net nežinojau, kas yra angliavandeniai, riebalai. Man tai buvo visiškas kosmosas, – nusijuokia. – Bet jau antrame kurse pradėjau dirbti grupinių treniruočių trenere ir Kauno klinikose – dietistės padėjėja, tad su šia specialybe susipažinau ir per darbą.“
Tęsdama mintis apie mitybą kretingiškė sako, kad dar studijuodama buvo išmokyta kūnui duoti tiek maisto, kiek jam reikia: „Kitaip organizmas patiria stresą. Jei tu jį kankini, jis kaip tik ima kaupti atsargas, nes nežino, o kada vėl jam neduosi maisto. Savo mityboje turėjau daug pokyčių, tačiau man tai nebuvo labai sunku. Nors ir teko stengtis, manau, svarbiausia yra mokėjimas kontroliuoti savo veiksmus. Jei nesusivaldydamas prisivalgysi daug ir netinkamo maisto, ir valgysi grauždamasis, nieko gero nebus. Bet jei sąmoningai pasiimsi tai, ko tu dabar nori, sąmoningai apsispręsi ir mėgausiesi kiekvienu kąsneliu, tai bus daug sveikiau, ir to maisto norėsis mažiau.“
Nors Kornelijai jos studijų miestas Kaunas labai patinka, širdyje talpina viziją sugrįžti į gimtinę: „Kada nors, sukaupusi didžiulį žinių bagažą, sugrįšiu į Kretingą. Norėčiau čia atsidaryti gal kokią nedidelę sveikatingumo kliniką. Man svarbiausia – ne kiekybė, o kokybė.“
166,983 peržiūrų (-a)