Ar žinote apie šį ypatingąjį akmenį Kretingos bažnyčios tvoroje – knygnešiams atminti?
Gerai įsižiūrėjus matyti šiame akmenyje įspaustas kryžius. Facebook "Gidai Diana ir Antanas" nuotr.
“Visoje tvoroje – vienas didesnių ir vienintelis su iškaltu kryžiumi. Gal niekada to akmens nebūčiau pastebėjusi, jei ne mokykloje, lietuvių kalbos pamokoje išgirstas mokytojos Virginijos Rudavičienės pasakojimas, legenda. Mokytoja iš senų kretingiškių buvo girdėjusi istoriją, kad lietuviškos spaudos metais vienuolyno sode (ten, kur dabar Pranciškonų gimnazijos stadionas) buvo akmenų krūva. Toje krūvoje knygnešiai slėpdavo per sieną iš Mažosios Lietuvos nelegaliai atgabentus spaudinius. Vieną rytą kretingiškiai prie tos krūvos rado sustingusį, nukraujavusį knygnešį. Dokumentų su savimi jis neturėjo, kad sugautas nekeltų pavojaus savo artimiesiems. Nežinomas knygnešys buvo palaidotas kapinėse, o iš pagarbos jo didvyriškam darbui ir pasiaukojimui, ant akmens, prie kurio knygnešys rastas sukniubęs, buvo iškaltas kryžius. Vėliau, kai buvo restauruojama bažnyčios ir vienuolyno tvora, vėl – iš pagarbos knygnešiams, akmuo buvo įmūrytas, kad niekur nedingtų”, – rašo Diana Jonaitienė.
Ir ragina, jei dar nesate to akmens patebėję, atkreipti dėmesį į jį nors šiandien, nes kovo 16-oji yra Knygnešio diena.
“Jei ne knygnešiai, daraktoriai, jų rėmėjai ir padėjėjai, nežinia, ar šiandien kalbėtume ir skaitytume lietuviškai, – toliau mintimis dalijasi gidė ir pasakojimą, kaip Knygnešiai pagerbti Kretingoje, tęsia toliau. – Pagerbiant Kretingos knygnešius ir daraktorius (slaptų lietuviškų mokyklų mokytojus), mieste šalia Švietimo centro buvo pastatytas tautodailininko Raimundo Puškoriaus stogastulpis. Jame vaizduojamas knygnešys su maišeliu knygų, akylai žvelgiantis į tolį. Kaip tik į tą pusę, kur įmūrytas vadinamasis Knygnešių akmuo”.
Diana primena, kad Kretingos kraštas turėjo ne vieną knygnešį ar jam talkinusį neabejingą žmogų: “Tuo galime didžiuotis. Tačiau šiandien norėčiau paminėti vieną – Kretingos rajono Garbės pilietį Jurgį Gudą. Spaudos draudimo metais jis buvo žinomas Jurgelio, Žalimo, Pašmikšt slapyvardžiais. Draudžiamų knygų į Mažąją Lietuvą išėjo būdamas vos 22-ejų, 1890 metais. Knygas gabeno 14 metų – kol lietuviams buvo grąžinta teisė skaityti, mokytis, kalbėti lietuviškai. Buvo pašautas, bet vis tiek tęsė savo darbus, nepaisydamas piniginių bausmių ir grėsmės netekti laisvės bei gyvybės. J. Gudas vadinamas vienu garsiausių Žemaitijos knygnešių. 1941 metais vokiečių okupacinės valdžios įsakymu garsusis knygnešys buvo sušaudytas Kvecių miškelyje. Tai – tik vieno žmogaus istorija. Dėl lietuviško žodžio rizikavusių gyvybe buvo ne vienas ir ne vienas šimtas. Ačiū jiems už tai – už galimybę skaityti ir kalbėti mūsų gražiąja lietuvių kalba. Tad nepasididžiuokit, aplankykit tvoros akmenį ir stogastulpį – pamintykit apie drąsiuosius mūsų knygnešius.”
Knygnešystė – Lietuvos istorijos fenomenas
Knygnešys – sunkiai išverčiamas į kitas kalbas žodis, nes toks reiškinys nevyko jokioje kitoje šalyje, tik mūsų. Tad ir šį žodį kitakalbiams galima tik nusakyti ir paaiškinti jo reikšmę. Savitai ir išradingai tą padarė italų kalbininkas Pietro U. Dini savo knygoje „Baltijos žiedas“, knygnešį pavadinęs portalibri ir šalia paaiškinęs: contrabbandieri della Lituanita – pažodžiui išvertus – lietuviškumo kontrabandininkas. Ko gero, toks šio žodžio ir viso reiškinio apibūdinimas yra vienas tiksliausių.
2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena. Šią dieną pagerbiami draudžiamų spaudinių platintojai – knygnešiai. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo gabenamos itin aktyviai. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Tad knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį, o kovo 16-oji – įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena (1846 m.) – skirta jiems visiems prisiminti ir pagerbti.
85,850 peržiūrų (-a)
