Buvusiai ilgametei Kretingos rajono Socialinės paramos skyriaus vedėjai Danutei Blagnienei balandžio 7 d. suėjo 65-eri. Šį brandų jubiliejų moteris pasitiko jau ne darbe. Išėjusi į užtarnautą poilsį moteris sutiko su „Švyturio“ skaitytojais pasidalinti savo darbo ir gyvenimo patirtimi. Juk Kretingos rajone ji buvo pirmoji socialinė darbuotoja ir skyriuje dirbo 31-erius metus –pradėjo kartu su Lietuvos Nepriklausomybe.
Niekas nesakė, kad bus taip gerai
Su jubiliate kalbamės jau buvusiame jos kabinete, nuo žaliuzių į kabinetą krintant šiltam šešėliui, žvilgsniui vis krypstant į įspūdingą raudonų rožių puokštę.
Paklausta, kaip laikosi, ką tik šviežiai išėjusi į pensiją, moteris atsako su šypsena veide.
„Iš tiesų aš nesitikėjau, tikrai nesitikėjau, kad bus taip gerai. Niekas man to nepasakė, – juokiasi. – Štai atšvenčiau Velykas ir aplankiau vaikus. Gal todėl dar nejaučiu, kas atsitiko, nes patyriau daug gerų emocijų su šeima. Bet net būdama pas vaikus atsibudau 7 ryto. Sakau sau, kad galiu dar miegoti, galiu miegoti kiek noriu, bet kur tau – atsibundu ir viskas“.
Moteris atvirauja, kad vis dar negalinti patikėti, kad nebereiks dirbti: „Dabar tik šiandien (ketvirtadienį – aut. pastaba) grįžau iš Vilniaus, aplankiau vaikus. Ir į darbą užėjau tokia rami, nes žinau, kad apie nieką nereiks galvoti, nieko nereiks dirbti. Grįžau tik dėl to, nes kolegoms ir draugams pažadėjau gimtadienį.”
Paprašau pašnekovės sugrįžti atsiminimais į pačią darbo pradžią:
„Oo, tai buvo devyniasdešimti, devyniasdešimt pirmi metai. Tuo metu Tarybos pirmininkas buvo Bernardas Anužis. Taigi, sausio mėnesį atskyrė socialinės paramos skyrių nuo „Sodros“. Tad jie iškeliavo su visais pensininkais kitur, o čia buvo priskirtas žmogus. Tuo metu ir pareigybė vadinosi kiek kitaip – specialistas globai ir rūpybai.”
Spausdintuvo garsai priminė dundantį traukinį
Danutė mokyklą baigė Elektrėnuose, o į Vilniaus universitetą išvažiavo studijuoti ekonomikos kibernetikos fakultete – inžinieriaus, ekonomisto, programuotojo specialybę.
Tad natūraliai kyla klausimas, kaip moteris atsidūrė socialinės rūpybos skyriuje.
„Baigusi universitetą pagal paskyrimą dirbau Kretingos skaičiavimo centre inžiniere programuotoja. Mes skaičiuodavome viską ir kasmet turėdavome parengti milžiniškas šusnis ataskaitų, – mosteli ranka ir pirštais parodo sprindį, – lentelė po lentelės. Viskas būdavo daroma ranka, skaičiuodavome su skaitliukais. Skaičiuodavome ir atlyginimus, tad savaitę prieš atlyginimų išmokėjimą dirbdavome pamainomis, praktiškai kiaurą parą. Tuo metu tai buvo labai nauja ir paklausi specialybė, mes buvome gal tik kokia penkta karta. Taigi, Kretingoje turėjome pačius pirmuosius kompiuterius, tokias didžiules skaičiavimo mašinas, dydžio sulig milžiniškomis spintomis. Taip pat turėjome vieną modernesnę. Mes skaičiuodavome ir spausdindavome ataskaitas. Dabar spausdintuvai veikia tyliai, o tuo metu tai irgi buvo ganėtinai dideli griozdiški aparatai, kurie veikdavo labai garsiai. Garsas primindavo bėgiais dundantį traukinį, nes be perstojo spausdindavome. Tad po tos savaitės algų skaičiavimo grįžus namo man menkiausias garsas tarsi trenkdavo į galvą.“
Kolegės tapo draugėmis
Moteris prisimena, kad trumpam, keičiantis santvarkai, du mėnesius net neturėjusi darbo. O augino 4 vaikus.
„Tad, švelniai tariant, buvo neramu, – prisimena. – Bet vėliau sulaukiau pakvietimo dirbti čia. Kai atėjau dirbti, čia praktiškai nieko nebuvo, visiškai nieko. Dar dabar atsimenu, kaip sėdėjau šitame pastate (J.K. Chodkevičiaus g. 10 – aut. pastaba), tik ketvirtame aukšte (pokalbis vyksta trečiame aukšte – aut. pastaba) buvom vos kelios darbuotojos, tad praktiškai jaučiausi tarsi viena visame aukšte. Netrukus atsirado vadinamosios „vagnorkės”. Taigi, sėdėdavau kabinete ir dalindavau tuos netikrus pinigus, neturintiems darbo… Visko pasitaikydavo, mat pas mane ateidavo labai įvairių žmonių… Na, o po pusmečio – antras etatas, o nuo gruodžio jau įsteigė skyrių ir mane paskyrė vedėja. Iš pradžių buvo sunku, nes laikui bėgant ir atsiradus daugiau darbuotojų, skyriuje buvau pati jauniausia, o nurodymus turėjau duoti vyresniems, bet vėliau persilaužiau ir tai pasikeitė. Tačiau iš pradžių taip nenorėdavau nieko sakyti, kad geriau darbus prisiimdavau sau ir viską darydavau pati.”
Danutė prisipažįsta, kad didžioji dalis gyvenimo prabėgo darbe, juk čia būdavo kiekvieną dieną, tad kolegos tapo ir artimais draugais: „Mes kartu auginome vaikus. Pirmas rūpestis buvo išleisti juos į mokyklą, vėliau – studijos, tuomet laukėme vaikų vestuvių, atšventėme vestuves, o tada laukėme anūkų ir džiaugėmės jais… Tad taip ir bėgo tie gyvenimo etapai, su kolegėmis viskas vyko tarsi panašiu metu, tad dalinomės ir džiaugsmais, ir vargais. Tiesą pasakius, nebuvo nė dienos, kad būčiau susimąsčiusi, kad nebenoriu dirbti. Turbūt tai lėmė gera darbo atmosfera ir kolektyvas, todėl į darbą norėjosi eiti.“
Teko mokytis atsiriboti
O kaip vedėja reaguodavo į kretingiškių, kurie į ją kreipdavosi, problemas? Ar pavykdavo atsiriboti?
„Pačioje darbo pradžioje, kai klausydavausi žmonių problemų, būdavau tokia susijaudinusi, kad galvodavau, jog visą tą kalną emocijų ir parsinešiu namo. Juk žmonės visokie ateidavo… Tad buvo tikrai sunku atskirti darbą nuo namų, bet laikui bėgant ir tai pavyko“, – atvirauja pašnekovė, atskleidžianti, kad laikui bėgant patirtis leido labiau pažinti žmones ir keitė net jos pačios charakterį.
„Pas mane ateidavo žmonės ir imdavo pasakoti, kuo užsiima, kas jie buvo, ką pažįsta ir kokiai partijai priklauso. Ir staiga aš nutraukdavau tokį žmogų ir sakydavau: „Stop, dabar tai man nesvarbu, kokia jūsų religija, kokiai jūs partijai priklausote, ką veikia jūsų artimieji ar kokia jūsų tautybė. Man svarbu, kokia problema jus atvedė čia šiandien.“ Tiesa, gal žmonės po sovietmečio buvo pripratę taip kalbėti, bet aš stabdydavau tas šnekas. Juk ankščiau nebuvo tokių dalykų kaip socialinės paslaugos, socialiniai darbuotojai, tad žmonės buvo mažiau linkė skųstis ir savo problemas priimdavo, kaip savo pačių reikalą.“
Šiais laikais Socialinės rūpybos skyriuje lankosi visai kitokie žmonės.
„Dabar pasitaiko ir įžūlių, kurie man išdėsto savo teises, kas jiems priklauso, vos ne su kumčiu per stalą grūmodami, – pasakoja moteris, net nejausdama, kad vis dar apie darbą kalba esamuoju laiku. – O yra tokių, kuriuos mes aplankome. Taip nuo pat darbo pradžios iki dabar mes važinėjame pas žmones, nes iš pasakojimų ne visada suprasi, kaip žmogus gyvena ir kokia pagalba jam iš tiesų reikalinga. Pasitaiko tokių, pas kuriuos nuvažiuojame ir pamatę sudėtingą padėtį siūlome vienokią ir kitokią pagalbą, o ten gyvenanti močiutė atsako: „Gal yra kitų, kam labiau reikia padėti, o aš dar kažkaip išgyvensiu.“ Tad vieni apie savo situaciją pasakoja prasčiau nei yra, o kiti, priešingai, geriau nei yra iš tiesų.“
Daug gali ir žodis
Moteris sako, kad pamatyti socialinę problemą ir suteikti reikalingą pagalbą nėra lengva. Tam reikia įžvalgumo, bet kartais ir pasakytas žodis gali labai daug. Tad Danutė ragina pastebėti aplinkinius, kurie gyvena netoliese, o gal net kartu su mumis: „Pas mane ateina močiutės, kurios tiesiog nori pasišnekėti ir kartais atrodo – ir to laiko mažai, bet reikia. Toks žmogus pasakoja, kad jaučiasi vienišas, nors gyvena su šeima. Mat ryte namiškiai išeina į darbus ir mokyklas, o grįžę užsiima savais reikalais. Tiek vaikai, tiek anūkai ruošia namų darbus ir gyvena savo gyvenimą. Tad to bendravimo praktiškai ir nėra.“
Paklausta, ką veiksianti dabar, Danutė atsako:
„Oo, kad dar nespėjau pagalvoti, bet jaučiu, kad surasiu tos veiklos. Dabar dar ilsiuosi. Ir pirmiausia labai norėčiau aplankyti vaikus, mat du gyvena Vilniuje, o kiti užsienyje – Londone ir Norvegijoje. Manęs ir draugai klausia, ar dabar išvažiuosiu iš Kretingos. Aš drąsiai atsakau, kad ne. O kodėl turėčiau? Be to, Kretinga buvo mano svajonių miestas nuo vaikystės, nuo pirmos klasės. Tuo metu su tėvais dar gyvenome Vievyje ir mano viena klasiokė pasakodavo, kaip vasarą važiuoja pas močiutę į Kretingą. Ir ji taip džiugiai viską pasakodavo, kad aš visada galvodavau: „Ak, kaip jai gerai, kad jos močiutė gyvena Kretingoje, kaip ten nuostabu…“ Ir nors su tėvais važiuodavome prie jūros, aš vis svajodavau apie Kretingą. Ir įdomu tai, kad studijų laikais visai tai pamiršau. Tačiau mano būsimas vyras, dviem metais vyresnis, baigęs studijas gavo paskyrimą į Kretingą. Tad jis jau čia dirbo dvejus metus ir važinėdavo pas mane, kol ir aš baigiau studijas. Ir pamenu, kaip nusprendėme kraustytis į Kretingą tik metams, kol jis „atidirbs“ tuos vienerius likusius metus. Net mano kursiokai labai stebėjosi, kai pasakiau, kad išvažiuoju į Kretingą. Tuo metu mano specialybė buvo labai paklausi, ir mūsų mažai buvo. Mes turėjome pilnas galimybes rinktis vietą Vilniuje arba Kaune, o aš išvažiuoju į provinciją“.
„Tuomet prisiminiau vaikystės svajones apie Kretingą ir vyrui papasakojau, – šypteli pašnekovė. – Visą savo sąmoningą gyvenimą nugyvenau čia, Kretingoje, tad šeima, visi vaikai, įvykiai, draugai ir darbai vyko Kretingoje. Tai mano miestas. Dabar ilsiuosi ir laukiu, kol vėl galėsiu imti dainuoti chore.”
101,501 peržiūrų (-a)