„Valandų valandas galiu žiūrėti, kaip skruzdėlės ruošiasi savo namus arba, kaip bitė landžioja į žiedo gelmes“, - sako Aušra Budreckienė.

“Svarbiausia, ką randu kasdienybėje – labai gražų stabtelėjimą prie savo laiko”, – sako savo gimtadienio išvakarėse, kovui baigiantis, išleidusi pirmąją savo poezijos knygą kretingiškė Aušra Budreckienė. “Nedaug man reikia” – taip pavadino savo kūrinių visumą moteris. Šis pokalbis su autore – kartu ir pirmasis viešas knygos pristatymas.

Dievas linkęs stebinti
Gimusi Mažeikių rajone, Sedoje, į Kretingą Aušra su šeima atvyko prieš dvidešimt metų. Ten baigė gimnaziją, metus laiko dirbo tikybos mokytoja.
Kretingoje Aušra jau apie 15 metų dirba auklėtoja lopšelyje-darželyje “Žibutė”.


“Širdies balsą girdėjau seniai, mane traukė dvasingi žmonės, kuriuos ir susitikau Kretingoje, – atvirauja moteris. – Tėviškės nepamirštu ir šiandien. Iš pradžių atsikėlusi į miestą skaudžiai išgyvenau tartum praradimą. Iš tikrųjų jau nutolau nuo žemės, nuo kaimo, su kuriuo turėjau stiprų sielos ryšį. Esu dėkinga, kad ten gyvena tėvai ir kiti artimieji, tad sugrįžtu pasivaikščioti senais takeliais. Tačiau pamilau Kretingą ir jos žmones. Man čia gera, turiu mėgstamą darbą, susitinku daugybę nuostabių žmonių ir suprantu, jog esu ten, kur ir turiu būti. Taigi, dabar save laikau jau tikra kretingiške.”
Knygos autorė prisimena, kad rašyti pradėjo seniai, nuo mokyklos laikų. Pirmieji eilėraščiai buvo lengvi, trumpi. “Tada rašiau apie meilę, paskui – apie gyvenimą, ir įstrigau, kaip sako J. Meyer “dvasingame plaukiojime, plevenime”. Dabar žodžiais dažniau išreiškiu dvasines būsenas, rašau apie būties trapumą. Rašau tiems, kas myli gyvenimą. Taip gaivinu širdį žemiškoje kelionėje, būdama išties laiminga ir dėkinga, – apie savo kūrybą pasakoja kretingiškė. – Džiaugiuosi kiekviena Dievo dovanota diena, savo veikla, gebėjimu skirti savo laiką pomėgiams ir interesams. Mane supa dvasingų tarpusavio santykių sušildyti žmonės. Ypač esu dėkinga tiems, kurie yra ypač jautrūs silpnesniems. Jie ir klauso širdimi, ir kalba širdimi.”
Paklausta apie kūrybinius ieškojimus moteris kalba apie Dievą: “Pamažu Dievas vedė paprastu būties keliu. Esu ten, kur ir turėjau būti. Tas kelias, kaip ir sakau, pilnas dėkingumo akimirkų, tyloje stebint besidraikantį voratinklio lengvumą, skrendantį pienės pūką. Visa tai matant, išgyvenant ateidavo ir ateina įkvėpimas. Džiaugiuosi sulaukusi kiekvieno saulės patekėjimo. Tai – vis kitas ir kitoks augimas rytojui. O Dievas linkęs stebinti.”

Užaugo su Mačernio kūryba
Aušra sako užaugusi kartu su Vytauto Mačernio kūryba, kuri jai ir šiandien artima: “Tiek daug atsivėrimų! Tokio gylio niekur neradau. Atsiverčiu ir skaitau jo tekstus, kartu pakylu ten, kur jis kurdamas gyveno. O ten, netoli Šarnelės, visai arti – ir mano tėviškė Seda. Jam buvo artima vienatvė ir gamta, nuo ko neatitrūkstu ir aš. Tai, ką Vytautas mums paliko, mane augina, vis semiuosi išminties. Nors jis dažnai kalbėjo apie laikinumą, bet norėjo kuo prasmingiau išbūti visą savo gražų laiką. Panašios mintys kūryboje lydi ir mane. Žinoma, rašau taip, kaip man atrodo geriausia. Gal ir banali mano poezija, netobula, tegul ji ir liete liejasi, bet mokausi, vis mokausi. Mažai yra mano rimuotų eilėraščių, ne visi ir pavadinimus turi, tačiau kiekvienas yra savitas, neatkartotas. Taigi, ir sukuosi taip, kaip išeina.”


O ar kada nors bandžiusi nerašyti? “Nuo savęs pabėgti vargu ar įmanoma. Ne visada esu suprasta net ir artimų žmonių. Nelabai supranta ir paklausia, kodėl rašau, kam to reikia. Aš irgi nežinau. Gal ne taip darau? Bet žodžiai ateina iš gilumos. Ir nerašyti negaliu – vien tik dirbti per maža. Reikia platesnės erdvės ir minčiai, ir rankai, – atvirauja poetė. – Rašyti galiu apie viską, o kalbėjimo dovanos neturiu. Visų pirma, norisi pasverti, išauginti mintis, tik tada jomis dalintis. Žinoma, yra svarbu savyje neužsisklęsti, tad suprantu, jog tik su Viešpaties malone viską atlaikau – Jam išlieju savo vidines pajautas ir klausiu patarimo.”
“Mano kūryboje nėra ašarojimo. Gyva, rami mano siela. Ištroškusi meilės, grožio, tikėjimo. Kita vertus, sunku pačiai apie save kalbėti, būtų malonu išgirsti iš kitų, jau skaičiusių mano kūrinius. Viena bičiulė taip pasakė: “Tavo poezija yra išskirtinė sielos šviesa ir gėrio skleidimu. Tas ypač ryšku, kai perskaitai visą knygą”. Aišku, mane tai džiugina. O aš kartoju, jog valandų valandas galiu žiūrėti, kaip skruzdėlės ruošiasi savo namus, arba kaip bitė landžioja į žiedo gelmes”, – kalba poetė ir pedagogė.

Rašo ranka į sąsiuvinį
“Eilėraštis gimsta tyloje, ramybėje – ne bėgime, kada daugiau žmogus išbarsto, negu surenka…O rinkti reikia sustojus – iš pirmojo pavasarinio žiedo, iš paukščio giesmės, iš gražios būties. Tik sustojus įmanoma nutiesti tiltus iš širdies į širdį. Norėtųsi, kad ta poezijos ugnelė rastų atgarsį žmonių širdyse bei neštų jiems šviesą ir džiaugsmą.”
Beje, Aušra eiles rašo ranka į sąsiuvinį. Ir tik paskui su kitais dalinasai kūryba internetinėje erdvėje.

Kaip gimė visa poezijos knyga?
“Paprastai, kai išeina knyga, viskas kitaip atrodo, – šypsosi autorė. – Psichologiškai veikia susiformavęs požiūris į spausdintą žodį, nutolsta ryšys su tuo pasauliu, kurį sukuriu, atėjus tam tikrai nuotaikai, tada ir skaitau jau iš kitos pozicijos. Dabar, regis, kiekvienas žodis, atsidūręs rinkinyje, pasidaro daug svaresnis, įtaigesnis. Man atrodo, kad knyga pačiu laiku – tarsi liudijimas, kas yra svarbu žmogui, minančiam žemės kelius ir kelelius… Džiaugiuosi visais, kas galėjo prisidėti prie tokio gražaus, prasmingo darbo. Dabar dar laukiu, kol atslūgs euforija. Tiesiog reikia žinoti tą jausmą, kai paimi į rankas pirmą savo knygelę. Pajuokausiu: tai yra tiesiog pirmoji kregždė!”
Aušros poezija persmelka krikščioniško tikėjimo. Ar šiuo metu reikia drąsos būti savimi, išreikšti savo matymą, mąstymą? Gal poezija – vienas iš būdų pasisakyti?
“Visur visko yra, žmonių – taip pat visokių. Neretai žmonės pyksta už kitokią nuomonę. Ir kiekvienas – su savo požiūriu, kurį paprastai vadina tiesa, nors ji tėra viso labo nuomonė. Bet gyventi reikia ir susitaikyti su daug kuo privalu, nes nė vienas žmogus nėra tobulas, deja, – dalijasi mintimis Aušra. – Viską įmanoma ištverti gyvenime, kol yra dėl ko gyventi, ką mylėti, kuo rūpintis ir kuo tikėti. Tūkstantmečiais žmonės idealistai siekia pataisyti pasaulį, bet iš esmės niekas nesikeičia – vyksta gėrio ir blogio kova vis kitais pavidalais, kitomis formomis.”

LAIMINGA

Esu laiminga.
Rodos, ir nedaug turiu –
Tiktai kasdienę Meilės šviesą,
Kuri sušildo
Ir palaimina žingsnius,
Kaskart į naują rytdieną
Kelius nutiesia…

Esu laiminga,
Kad gyvenimą turiu:
Ne tik dienas saulėtas,
Bet ir lietų…
Myliu be galo tai, kuo gyvenu.
Pavasarį alsuoju
Gaivią vėsą…

Esu laiminga,
Kai į širdį iš širdies
Atranda kelią žodis mielas.
Tiek daug gerumo skrieja…
Štai pirma gėlė
Pražysta man ant delno
Ištiesto…

 127,177 peržiūrų (-a)

88% LikesVS
12% Dislikes