Atėjus į šiai dienai dar tuščią Salantų kultūros centrą, girdėti pučiamieji, muzikos garsams aidint tarp aukštų pastato sienų – meno vadovas Irmantas Norkus repetuoja Mamyčių dienai skirtą pasirodymą, kurį netrukus ir filmuos su kolega. Mat šventės kol kas tik virtualios.
Dvi grupes įkūrė ir Norvegijoje
Irmantas Norkus, Salantų kultūros centro meno vadovas, aštuonerius metus gyvenęs Norvegijoje, dabar su šeima šaknis įleidęs Kretingoje, bet nei svetur, nei grįžęs kūrybos nepaliko. Priešingai – visur, kur kėlė koją, įnešė naujų kūrybinių vėjų.
Irmantas kilęs iš Telšių, kurį laiką gyveno Šilalėje. Studijuodamas Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje susipažino ir su būsima žmona Jūrate iš Kretingos.
Studijų metais susikūrė ir pirmoji gupė „Old City Band”, vėliau – ir kita, „MemelBand”. Abi grupės veikia iki šiol.
Dvi grupes įkūrė ir Norvegijoje – „Jazzmin” ir „Blues Brass Colective”.
„Muzikos nemečiau, nors ir dirbau pastovų darbą, bet savaitgaliais dažniausiai koncertuodavau. Man pasisekė, nes mano vadovas buvo jaunatviškas, žinojo, kuo užsiimu, tad kartais net darbo dienomis mane išleisdavo koncertuoti. Nekildavo be jokių problemų. Bet emigracijoje mažai draugų, tad toks gaunasi mažas gyvenimo ratas: darbas, namai, darbas, namai… Ir žmona nerimavo, kad mažai laiko praleidžiu su šeima, – prisimena vyras. – Tad nors Norvegijoje buvome įsikūrę, norėjome grįžti į Lietuvą. Mums teko apsispręsti, kur auginti vaikus, kokią mokyklą jie lankys – norvegišką ar lietuvišką. Apsisprendus teko išparduoti turtą. Taigi, buvo reikalų. O grįžus atsirado ir naujų hobių, ir šiaip viskas – kitaip. Jaučiu, kad esu namuose. Abu džiaugiamės sugrįžę ir praėjus trims metams nieko nesigailime.“
Muzika – ir darbas, ir laisvalaikis
„Kai tik grįžome į Lietuvą, pirmas mūsų šeimos tikslas, dar nesant karantinui, buvo pamatyti kuo daugiau Lietuvos. Tad atradome dviračius. Ir Salantų regioninį parką bei visas gretimas apylinkes išvaikščiojome ir išvažinėjome“.
Apie atsilaisvinusią vietą Salantų kultūros centre Irmantui papasakojo draugas: „O aš nemėgstu daug rašinėti, tad tik kartą paskambinau centro vadovei ir susitarus atėjau į pokalbį. Tą kartą viską drąsiai atvirai išdėsčiau ir, matyt, vadovei patiko, tad taip iki šios dienos ir likau.“
Pašnekovas atvirauja – veiklos net karantino metu turi nemažai, dirba ir Kretingoje.
„Mat žmona dirba Kretingos meno mokykloje ir Kretingos kultūros centro Kartenos skyriuje – taip pat meno vadovė, irgi turi savo ansamblį, tad mes labai bendradarbiaujame ir su Kretingos kultūros centru. Tikrai – ir namuose, ir darbe dirbame petys į petį. Mums abiems darbui su muzika Kretinga yra puikus miestas… O muzika yra ir mūsų darbas, ir laisvalaikis“, – kalba vyras.
Irmantas paatvirauja ir apie ateities planus – turįs minčių įkurti Kretingojs Džiazo klubą, taip pat – instrumentinį ansamblį.
O Salantai Irmantui patinka tuo, kad čia, jo žodžiais tariant, daug jaunų, guvių, veiklių, savo miestą mylinčių žmonių.
Darbe tobulėja
Meno vadovas labai džiaugiasi savo darbu, kuriame gali save išreikšti, tobulėti, kurti.
„Tuo labiau, kad turiu dabar nuostabų kolektyvą „Strazdelis“ bei vokalinį merginų ansamblį, – pasakodamas su pasididžiavimu rodo įvairias padėkas, tarp kurių – ne vien lietuviškos. – Dar su pirmąja grupe atsirado tas bendravimas, ryšys su žmogumi, nes anuo metu turėjome begales koncertų. Ir nors nebuvau tos grupės įkūrėjas, bet tarsi vadybininkas ir koncertų organizatorius, ieškodavau, kur galėtume sugroti, ragindavau visus, buvau grupės siela… Scenos baimę turėjau tik studijų laikais, bet kai su grupe išeini koncertuoti kažkur kitur, visai svetimiems žmonėms, tada visa scenos baimė ir baigiasi. O čia, Salantuose, visi pamatai jau buvo, aš tik įnešiau naujų vėjų į kolektyvą. Man svarbu, kad kuo drąsiau kolektyvas jaustųsi ant scenos, tad visada stengiuosi drąsinti. Ir nors esame liaudiškos muzikos akapela, bet jau po truputį išeinam iš to formato. Tikrai nereikia susidaryti įspūdžio, kad liaudiška muzika yra tik senyvo amžiaus žmonėms.“
„Iš tiesų pats pagrindinis mūsų tikslas ir yra nepamiršti savo šaknų, o dabar tokie laikai, kad internete pilna pop muzikos, per socialines medijas tradicinis muzikavimas nustumiamas į šoną, – apgailestauja pašnekovas. – O liaudiška muzika gali būti maloni ir pačiam atlikti, ir klausytis. To puikus įrodymas yra, kad iki karantino mes turėjom daug pakvietimų į kitus miestus, į viešus ir privačius renginius. Ir nors dabar įprasta visokie Dj’ai ir renginių vedėjai, bet, matyt, yra susidomėjimas ir tradicine muzika, kuri atranda savo klausytoją. Ir aš pats esu gyvo muzikavimo atstovas, nekenčiu fonogramos.“
Paprašytas paaiškinti eiliniam klausytojui, kuo skiriasi gyvas atlikimas nuo fonogramos ir kodėl taip svarbu – gyvas kūrinio atlikimas, Irmantas atsako: „Tai yra vienintelis kelias į klausytojo širdį.“
Kadangi Irmantas ne vienerius metus praleido svetur, negaliu nepklausti, ar laiko save patriotu. „Taip,“ – linkteli.
O kas yra patriotas?
Pagalvojęs, įdėmiai žiūrėdamas, atsako: „Aš supratau Tėvynės ilgesį emigracijoje. Kad ir kiek lengvai ar sunkiai sektųsi gyventi svetur, visada turėjau tikslą – grįžti į tėvynę. O išvykti bent trumpam, be abejo, naudinga. Na, bent man pačiam asmeniškai. Tapau dvigubai ramesnis. Ir, nors apskritai esu temperamentingas, bet daug ramiau žiūriu į viską. Norvegai turi tokį posakį ,,ikke stress”, reiškiantį jokio streso. Norvegams viskas turi būti ,,ikke stress”, ką bedarytum. Supratau, kad nereikia tiek sudėtingai žiūrėti į dalykus. Tad išvažiuodamas svetur, be abejonės, pakeiti savo požiūrį, į viską imi kitaip žiūrėti. Ir į Lietuvą žvelgi kitaip – labiau myli.“
219,598 peržiūrų (-a)