Balandžio 28 dieną Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio vienturtei dukrai Aldonai Stulginskaitei-Juozevičienei suėjo 100 metų. Nors Aldona ir gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), jos garbus jubiliejus nebuvo pamirštas ir Kretingos rajone.
Pasodino 70 medelių
Prezidento dukters jubiliejaus proga Kretingos rajono Jokūbavo Aleksandro Stulginskio mokykla-daugiafunkcis centras pasodino septyniasdešimt medelių – po lygiai pušelių ir eglučių.
Muziejaus vadovė Felicija Stramilaitė
Jau ne vieną dešimtmetį bendraujanti su JAV gyvenančia Prezidento šeima, mokykla įvairiomis progomis siunčia sveikinimus. Tačiau, ar Aldonai tikrai suėjo tokia graži sukaktis, vis dėlto tikslinosi.
„Ir jos sūnaus Jono klausėme, ar tikrai gali būti, kad jau šimtas, – šypsosi muziejaus vadovė Felicija Stramilaitė. – Tikrai su tokia meile sodinom, tuos medelius juk su delnais iš delniuko į delniuką perkėlėme. O po kokių dešimties metų bus gražu – nuo gatvės tartum siena.“
Medelius jokūbaviškiai pasodino Prezidento dukrai priklausiusiame parke, kurį ji perdavusi sūnui Jonui, o šis pasirašęs panaudos sutartį su Jokūbavo bendruomene, kad čia būtų galima tvarkyti aplinką bei vykdyti įvairius projektus.
Tėvų raštelį saugo beveik 80 metų
Aleksandras Stulginskis gimė dvaro kumečių šeimoje 1885 m. vasario 26 d. Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiuje. 1927 m. balandžio 12 d. paleidus Lietuvos Seimą, A. Stulginskis, pasiskolinęs pinigų, Kretingos rajono Jokūbavo kaime nusipirko apleistą dvarą ir išvyko ten ūkininkauti.
„Dvidešimtmetė Aldona studijavo Kaune, kai 1941 m. birželio 14-osios rytą iš ponios Lastienės, pas kurią studijuodama gyveno, išgirdo, kad pradėjo vežti žmones. Paskambino į namus. Iš Jokūbavo centrinės dispečerinės sužinojo, kad tėvus jau išvežė. Kitą dieną Kauno geležinkelio stotyje mergina bėgiojo tarp vagonų tikėdamasi dar pamatyti tėvus, bet veltui. Po kelių dienų jai perdavė Naujojoje Vilnioje tėvų iš traukinio vagono išmestą raštelį.“
Šį laišką Aldona saugo iki šiol, o kopiją, laikomą A. Stulginskio mokyklos-daugiafunkcio centro muziejuje, Felicija parodė ir straipsnio autorei: „Šis paskutinis prieš tremtį tėvų perduotas laiškas Aldonai jos gyvenime jai tapo tarsi dvasiniu testamentu. „Atmink visur ir visada, kad esi katalikė ir lietuvė“, – rašė mama. O tėvas pridėjo: „Būk geras žmogus.“ Man atrodo, kad tai yra patys svarbiausi dalykai. Tad ta pagarba savo šaknims, lietuvių kalbos išsaugojimas ir perdavimas, pačios Aldonos taurumas rodo, kad tėvų perduotos vertybės, tie užrašyti palinkėjimai išsipildė su kaupu. Juk rašomas laiškas buvo su baime, tėvai nežinojo, ar bepamatysiantys dukrą. Motinos Aldona ir nebepamatė, tik jau po Stalino mirties susitiko su tėvu.“
Aleksandrui Stulginskiui tuo metu buvo jau aštuoniasdešimt metų.
„Mane labiausiai ir žavi tai, kad tiek pati Aldona, tiek jos vaikai ir anūkai iki šiol kalba ir rašo lietuviškai“, – sako pašnekovė, sklaidydama aplanką su laiškais ir atvirutėmis.
Beje, Aldona net norėjusi studijuoti lietuvių kalbos filologiją ir tapti mokytoja. Tačiau tėvas jai buvo pasakęs: „Jei būsi mokytoja, tai tave, kaip prezidento dukrą nugrūs į kokią provinciją ir sėdėsi ten“. Tad tėvo paklausiusi Aldona tapo medike.
Ir Amerikoje bendrauja lietuviškai
1944 m., dar spėjusi gauti lietuvišką mokslo baigimo diplomą ir ištekėti už kurso draugo Jono Juozevičiaus, A. Stulginskio dukra paliko Lietuvą.
„Išvažiavom pasikinkę arklius. Kartu su mumis – vyro brolis kunigas Juozevičius ir vienas jo draugas. Važiavom iki Šilutės, bet ten jau kovos vyko, tad reikėjo palikti arklius ir kaip nors pėstiems mėginti praeiti“, – prisimena ji.
Gyveno DP stovykloje (II pas. karo pabaigoje sąjungininkų suteiktas vardas Vakaruose atsidūrusiems asmenims, pabėgusiems iš gimtojo krašto) Augsburge, Vokietijoje. Čia pasaulį išvydo dukros Ramunė ir Jūratė. Sūnus Jonas gimė jau Amerikoje 1955 m. Į JAV Aldonos šeimą pasikvietė A. Stulginskio brolis Kazimieras, gyvenęs Vestvilyje.
Abi Čikagoje gyvenančios Aldonos dukterys tapo pedagogėmis – dr. Ramunė Račkauskienė ir Jūratė Norvilienė. O sūnus dr. Jonas Linas Juozevičius, kaip ir tėvai, pasirinko mediciną, dirba gydytoju reumatologu Madisone, Viskonsine. Ir yra labai panašus į savo senelį Prezidentą.
Muziejaus vadovė pabrėžia, kad negana to, jog daugiau nei kelios Prezidento giminės kartos kalba lietuviškai, bet ir visų vardai lietuviški.
Septyni A.Stulginskio proanūkiai – Rita Račkauskaitė-Bieliauskienė, Jonas Račkauskas, Aras Norvilas, Venta Norvilaitė-Dawdell, Kovas Norvilas, Darius Norvilas ir Aura Juozevičiūtė – visi suaugę, įgiję profesijas. Auga ir 4 proproanūkiai.
Felicija prisimena, kaip mokykla pradėjo bendrauti su Stulginskių šeima.
1986-ais metais, dar dirbdama mokykloje pedagoge, Felicija pradėjo rinkti kraštotyrinę medžiagą muziejui, o 1989-aisiais, mokyklai minint savo septyniasdešimtmetį, mokyklos vadovybė paskyrė muziejui kambarėlį.
„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kažkaip susėdom su tuomečiu direktoriumi ir sugalvojom, kad reikia suteikti mokyklai Prezidento vardą. Jau suteikus vardą toliau domėdamasi istorija galiausiai gavau ponios Aldonos adresą JAV ir išsiunčiau pirmąjį laišką. Iš tiesų labai nustebau sulaukusi atsakymo. Taigi, kurį laiką mes bendravome laiškais. O 1992 m. ponia Aldona parašė: „Gerai, atvažiuosiu“. Tai buvo liepa. Atsimenu, kad buvo labai karšta ir sausa. Taigi, mes čia visi – mokykla ir bendruomenė – buvome tokie susikaupę, kad „amerikietė“, Prezidento dukra atvyksta, ruošėmės labai. O ji atvažiavo niekam nieko nesakiusi ir nepatikslinusi. Man tik pasiskambino pranešti, kad jau atvyko, apsistojo Kaune pas savo draugę. Ir viskas, kai jau galėsite, praneškite – tada atvykstu“, – prisimena muziejaus direktorė.
Pirmojo susitikimo metu Amerikos lietuvė nustebino labai malonia lietuviška kalba, be jokio akcento.
„Iš tikrųjų labai kukli, labai paprasta, labai miela, tiesiog nesitikėjau, kad bus toks šiltas nuoširdus žmogus. Ir buvo tas jos tėvų dvaras nugriautas, ir parkas apleistas. Aš jau galvojau, ji atvažiuos su pretenzijomis. Gal mes ir patys iš po sovietmečio turėjome tokį įsivaizdavimą apie išeivijos lietuvius. Bet nieko, ne, tik labai maloniai, labai gražiai pasikalbėjom. Ji net pas mane į namus užėjo, atsigėrėme arbatos. Ji visko labai klausėsi, labai džiaugėsi. Tad tokia buvo pirmoji pažintis, susitikimas su mumis“, – prisimena Felicija.
Paskui, susitikusi su direktoriumi, pamačiusi mokyklą, labai pasidžiaugė gražiai sutvarkyta įstaiga. Sakė, kad didžiuojasi, jog mokykla pavadinta jos tėvo vardu.
Apie Prezidento dukters pagalbą Jokūbavo A. Stulginskio mokyklai-daugiafunkciam centrui papasakojo raštinės vedėja Drąsuolė Jundienė: „Ji siuntė siuntinius su priemonėmis, atsiuntė ir kopijavimo popieriaus, ir pinigų kopijavimo aparatui. Paskui daug kartų ir jos sūnus Jonas, Prezidento anūkas, buvo atvažiavęs. Esame draugai, vadiname vieni kitus vardais, sveikiname su šventėmis. Jono paklausėme, kaip kalba su mama. Iš karto atsakė: „Lietuviškai. Ir kitos kalbos nėra“. Tą ir norisi labiausiai pabrėžti, kad žmogus per visą gyvenimą sugebėjo išsaugoti tiek meilės Lietuvai. Juk bėgdami gal galvojo, kad liks visai paskutiniai lietuviai… Žmogui svarbiausia yra jo šaknys, žmogus be istorijos – kaip medis be šaknų. Tad ponia Aldona yra puikus tautiškumo pavyzdys.“
Iš Facebook „Istorinė LR Prezidentūra Kaune“:
Būti Prezidento dukra nebuvo lengva. Mažajai Aldonai be kai kurių privalumų (kaip, pavyzdžiui, didžiulė žiemą įrengiama čiuožykla erdviame vidiniame Prezidentūros kieme), teko susitaikyti ir su vaiką itin liūdinančiomis ilgomis tėčio darbo valandomis. Tėčio politinė biografija įtakos turėjo ir kiek vėliau, renkantis galbūt ne visai tą, kurią labiausiai norėjosi, profesiją. O kur dar liūdnesni gyvenimo išbandymai: 1941 m. abiejų tėvų ištrėmimas į Sibiro platybes bei pačios Aldonos priverstinis pasitraukimas į Vakarus…
Tačiau matyt tėčio žemaitišką užsispyrėlišką būdą paveldėjusi Aldona po visų negandų įsitvirtino JAV, užaugino tris vaikus. Ir net įkopusi į 10 savo gyvenimo dešimtį dar visai neseniai pašėlusiomis Amerikos gatvėmis pati vairuodavo automobilį.
30,647 peržiūrų (-a)