Gegužę sukako penkeri metai po Vytauto Moncevičiaus – Mončio, daugeliui palangiškių žinomo architekto, mirties, kuris svajojo suprojektuoti ir Vydmantų bažnyčia.
Pagerbiant iškilų kraštietį, Vydmantų kultūros namų salėje iki birželio 1 dienos eksponuojama V. Moncevičiaus – Mončio darbų paroda ,,Išėjusiems atminti“. Pirmoji po jo mirties. Sakoma, mirusieji gyvi, kol juos prisimename.
Vytautas Moncevičius – Mončys gimė Kretingos rajono Darataičių kaime. Vienerių metų kartu su tėvais buvo išvežtas į Sibirą – Tomsko sritį.
Po penkerių metų su tėvais grįžęs į Lietuvą, Vytautas dažnai klausdavo, kada grįš “namo”, t.y. į Rusiją. Buvo per mažas suprasti tokių pokyčių esmę.
Lankė tuometę Darbėnų Jono Šimkaus vidurinę mokyklą. Po to keliai pasuko į Vilnių, kur Lietuvos dailės institute įgijo interjero ir įrenginių specialybę. Buvo pripažinta dekoratyvinės dailės dailininko (architekto) kvalifikacija.
Užaugusiam gamtos apsuptyje šalia Akmenos upės Vytautui sunkiai sekėsi priprasti didmiesčiuose. Po studijų dar kurį laiką dirbo Kauno priemiesčio Polemono plytų gamykloje dizaineriu, įrenginių montuotoju, bet grįžo į gimtają Žemaitiją, tik ne į Kretingos rajoną – į Palangą, kur ir praleido pusę savo gyvenimo. Jūra Vytautui Moncevičiui – Mončiui buvo artima nuo pat vaikystės. Mat aristokratiškos prigimties motina, nors ir kaimietė, vaikus neretai atsiveždavo prie jūros, sugebėdavo nusivesti ir į spektaklius, koncertus, net cirką.
Miestelėnai matydavo Vytautą važiuojantį dviračiu, apsirengusį mėlynais džinsais, juoda striuke, juoda berete… Ir visada su per petį permesta vyriška rankine, pilna dokumentų – sutarčių, projektų, licenzijų. Tarsi tai būtų koks nors jo skiriamasis ženklas.
Čia projektavo gyvenamuosius namus, sodo namelius, garažus. Žinomiausi jo darbai Palangoje – restoranas ,,Floros simfonija“, Jono Basanavičiaus biustas Vytauto ir Vasario 16-osios gatvių sankirtoje, priešais J. Basanavičiaus gatvę (skulptorius – Juozas Zikaras).
Dirbo daug, be jo gyvenimas nebuvo lengvas, o atsakymų ieškojo literatūroje, religijoje ir filosofijoje.
Artimieji prisimena, kad Vytautas mėgo klasikinę muziką – klausydavo Verdį, Mocartą. O kartais – ir rusiškų dainų. Jo pasaulį formavo ir S. Puškino, M. Lermontovo eilės, A. Savrasovo paveikslų reprodukcijos, jį grūdino šaltos gilios žiemos.
Laisvalaikiu tapydavo – pradėjo dar studijų metais. 1992 m. įstojo į Klaipėdos dailininkų sąjungą. Dalyvaudavo parodose Klaipėdoje, kas ketverius metus savo darbus pristatydavo Pasaulio Žemaičių dailės parodose Plungėse.
Jo darbuose dominavo religinė tema: Palangos, Kretingos bažnyčia, Pažaislio vienuolynas, Kristus, Kristaus kančia, Švč. Mergelė Marija, Pieta, Šv. Jurgis krikštytojas, Nepomūkas ir kt.
Įtakos temos pasirinkimui galėjo turėti tėvai, kurie vesdavosi vaiką į bažnyčią, nors sovietų valdžia tai griežtai draudė. Jį lydėjo vientavė, gal todėl net šventieji jo darbuose – su kančios iškreiptais veidais, nukapotomis rankomis, tamsios spalvos – detalės, atspindinčios paties autoriaus vidinį pasaulį.
Vytauto Moncevičiaus – Mončio pasaulėžiūrą formavo ne tik gimtinė, tėvų auklėjimas, bet ir gyvenimo kely sutikti žmonės.
Su didele pagarba jis kalbėdavo apie savo dėstytojus L.Vaineikytę ir I.Čepienę, dailininkus V.Ciplijauską, L.Truikį, tautodailininkę S.Samulevičienę, menotyrininkę N.Tumėnienę, gydytoją M.Šidiškienę, kleboną Ferdinandą, Česlovą ir kt.
Ypač didelį įspūdį jam paliko susitikimas su tolimu giminaičiu skulptoriumi Antanu Mončiu, padėjusiu Vytautui suprasti, jog svarbiausia visur ir visada yra mintis. Yra nutapęs savo prietelių bei artimų žmonių portretus – Antano Mončio, Stasio Vainiūno, kunigo Ferdinando, dailėtyrininkės N.Tumėnienės, tėvų, seserų, močiutės ir kitų.
1992 metais V. Moncevičius – Mončys įstojo į Klaipėdos dailininkų sąjungą. Dalyvavo parodose Klaipėdoje, kas ketverius metus savo paveikslus pristatydavo į Pasaulio Žemaičių dailės parodas Plungėje.
Kelis jos paveikslus galime matyti V. Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje. Vieną kitą jo paveikslą galima pamatyti V. Mačernio muziejuje Žemaičių Kalvarijoje. Jo darbai puošia Palangos viešąją biblioteką, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklą. Beje, Vytautas Moncevičius – Mončys buvo ir šios mokyklos Dailės skyriaus įkūrėjas.
Vienam ir vienišam žmogui – be galo sunku. Kartais, kaip kokia išpažintis, prasiverždavo jo eilės. Keli jo eilėraščiai buvo išspausdinta žemaičių poezijos rinktinėje ,,Sava muotinu kalbo…“ (redaktorė D. Mukienė). Eilėraščių centre – jūra, audros, naktis, vargas, nežinomybėn, į tolimus kraštus išlekiantys paukščiai, paliekantys savo lizdus bei simbolizuojantys greit prabėgančius žmogaus gyvenimo metus.
Kitas Vytauto Moncevičiaus – Mončio siekis buvo pastatyti bažnyčią pagal jo darytą projektą Vydmantuose ir joje eksponuoti savo tapytus darbus.
Deja, jo svajonė dėl įvairių priežasčių sudužo į šipulius. Sukniubo ir jis pats, nebepakeldamas savo Gyvenimo kryžiaus.
V. Moncevičius – Mončys amžinojo polsio ilsisi Darbėnų kapinaitėse.
Parengta, remiantis sesers Rūtos Paulikienės prisiminimais
34,815 peržiūrų (-a)