Kunigas Pranciškus Urbonavičius. H. le Lieure fotoateljė. Roma, Italija, apie 1895 m. Maironio lietuvių litertūros muziejus, inv. nr. MLLM MD 2781/21

Prelatas, Salantų klebonas, bažnyčios statytojas, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, Telšių vyskupijos generalvikaras Pranciškus Motiejus Urbonavičius (Pranas Urbanavičius) gimė 1868 m. rugsėjo 18 d. Kartenos valsčiaus Baublių dvare bajorų šeimoje.

Užaugo Gargžduose

Prelatui atminti Salantų bažnyčios pagrindinio fasado sienoje įmūryta memorialinė lenta.

Užaugo Gramališkio dvare netoli Gargždų, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje.

Būdamas klierikas, dalyvavo lietuvių tautiniame sąjūdyje, bendradarbiavo Tilžėje leistame laikraštyje „Šviesa“, 1888 m. drauge su bendraminčiais įkūrė slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją, buvo jos sekretorius. Draugijos nariai siekė išmokti sakyti pamokslus lietuviškai, versti į gimtąją kalbą religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą.

1890–1891 m. redagavo laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, platino jį ir kitus katalikiškos krypties lietuviškus leidinius Grimališkio dvaro apylinkėse.

1891 m. rugsėjo 21 d. įšventintas kunigu ir paskirtas Plungės bažnyčios vikaru. Čia 1893 m. organizavo maldininkus budėti prie Kražių bažnyčios, kurią rusų valdžia ketino uždaryti.

1896 m. perkeltas į Mintaują aukštesniųjų mokyklų kapelionu, o 1897 m. paskirtas Kauno Šv. Trejybės bažnyčios vikaru ir mokyklos kapelionu, ėjo Jonavos bažnyčios kurato pareigas.

1901–1904 m. klebonavo Klovainiuose, rekonstravo bažnyčią, kleboniją ir jos palivarko pastatus.

1905 m. pradžioje paskirtas Salantų parapijos administratoriumi.

Pastatė Salantų bažnyčią

Salantams jis paaukojo daugiau kaip ketvirtį savo gyvenimo. Neapsiribodamas pastoracine veikla, aktyviai dalyvavo parapijos ir miestelio visuomeniniame, politiniame ir ūkiniame gyvenime. 1905 m. gruodžio 4-5 d. atstovavo salantiškiams ir žemaičiams Vilniuje įvykusiame lietuvių atstovų susirinkime, pavadintame Didžiuoju Vilniaus Seimu, iš kurio grįžęs sukvietė į parapijos namus parapijiečių atstovus ir aiškino jiems Seimo priimtų nutarimų dėl politinės Lietuvos autonomijos ir lietuvių kalbos įvedimo valsčių savivaldybėse ir mokyklose svarbą tautos ateičiai.

Kanauninko kunigo Prano Urbonavičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1906-1911 m. pastatyta neogotikinė Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Juliaus Kanarsko nuotr.
Klebonas artimai bendravo su Palangos progimnazijos laikų bendramoksliu, Imbarės kaimo ūkininku Marcelijumi Martynu Sragiu (1869-1941), kuris ėmėsi vadovauti Salantų valstiečių ir miestelėnų tautiniam judėjimui, reikalavo valsčiaus savivaldybės pareigūnais ir pradinės mokyklos mokytoju išrinkti vietinius žemaičius.
Didžiausias ir ryškiausiai matomas klebono nuopelnas Salantams – 1906-1911 m. pastatyta neogotikinė dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Jos projektą dar 1902 m. parengė švedų kilmės architektas Eduardas Karlas Strandmanas, dirbęs Kuršo gubernijoje.
Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo 1906 m. balandžio 25 d. Darbams vadovavo klebonas Pranas Urbonavičius, o jam aktyviai talkino bažnyčios statybos komitetas, į kurį buvo išrinkti Tadas Grigaitis iš Imbarės, Telesforas Mončys iš Laivių ir Teodoras Dreinius iš Reketės kaimo. 1911 m. spalio 19 d. Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto įgaliotas Skuodo dekanas kunigas Petras Šaulevičius pašventino baigiamą statyti bažnyčią ir tą pačią dieną joje įvyko pirmosios pamaldos.
Su klebonu iš Klovainių atvykęs vargonininkas Stanislovas Danilevičius pirmąkart Salantų bažnyčioje giesmes pradėjo giedoti ne lenkiškai, kaip buvo įprasta nuo seno, o lietuviškai. Jis subūrė bažnytinį chorą, kuris netrukus išgarsėjo už parapijos ribų, 1908 m. koncertavo Kretingos grafų Tiškevičių dvare.
Rūpinosi mergaičių švietimu
Salantuose veikė rusiška valdinė liaudies mokykla. Ją daugiausia lankė berniukai, kuriems pradinis išsilavinimas ir rusų kalba buvo reikalingi tvarkant reikalus valdiškose įstaigose ir tarnaujant carinės Rusijos kariuomenėje. Skatindamas gabias parapijiečių dukras siekti pradinio išsilavinimo, klebonas 1906 m. įkūrė katalikiškos lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ skyrių, kuris atidarė vienklasę trimetę mergaičių mokyklą. Draugija skyrė mokytoją ir aprūpino mokymo priemonėmis, o klebonas su parapija mokėjo mokytojai algą, nemokamai duodavo mokinėms pietus, knygas, sąsiuvinius, pieštukus ir kitas priemones. Gabiausias mergaites klebonas siųsdavo į „Saulės“ draugijos pradinių mokyklų mokytojų kursus Kaune, tarpininkavo, kad kursus baigusios jaunos mokytojos būtų paskirtos mokytojauti į parapijoje veikusias pradines mokyklas.
Klebono iniciatyva 1907 m. buvo įkurtas Šv. Kazimiero, o 1909 m. – lietuvių katalikų „Blaivybės“ draugijų Salantų skyriai, veikę iki 1914 metų. Blaivininkai pasisakė prieš alkoholio vartojimą viešosiose miestelio vietose, jų siūlymu valsčiaus sueiga 1912 m. nutarė šventadieniais uždaryti užeigas, alines, degtinės monopolio parduotuvę, o kad alkoholiniais gėrimais nebūtų prekiaujama nelegaliai, prekybos vietoms prižiūrėti sudarė 12-kos vyrų sargybą.
Kūrė ūkines katalikiškas organizacijas
Greta kultūrinių organizacijų klebonas ėmėsi kurti ir ūkines katalikiškas organizacijas. 1905 metais įsteigė pirmąjį šiame Žemaitijos regione kooperatyvą – Salantų vartotojų draugiją „Kaukas“. Jai neblogai sekėsi konkuruoti su šimtametes prekybos tradicijas turinčia miestelio žydų bendruomene. Iš pradžių patalpas draugija nuomojosi iš privatininkų, o sukaupusi pakankamai lėšų netoli bažnyčios 1912 m. pasistatė nuosavą pastatą, kuriame įsikūrė draugijos valdyba ir parduotuvė.
Per Pirmąjį pasaulinį karą prie bažnyčios tebeveikė lietuviška mergaičių mokykla, o klebonijoje parapijos lėšomis buvo maitinama keliolika neturtingų motinų su vaikais, kurių tėvai buvo mobilizuoti į kariuomenę ir išsiųsti į frontą.
Siekdamas pakelti religinį ir tautinį parapijos jaunimo susipratimą, 1916 m. klebonas įsteigė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Salantų kuopą, kurios veiklos tikslas buvo tikybiškai, doroviškai ir tautiškai lavinti jaunimą. Klebonas siekė jaunimą išmokyti amatų, baigiantis karui į Panevėžio mezgimo kursus išsiuntė Ievą Kungaitę, kuriai grįžus padėjo iš Vokietijos parsivežti mezgimo mašinas ir atidaryti mezgimo mokyklėlę.
Aktyviai dalyvavo politikoje
1917 m. rugsėjo 18-22 d. klebonas atstovavo salantiškiams Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Į ją važiuoti prikalbino ir bendramintį Marcelijų Martyną Sragį, tuo metu jau gyvenusį Vaitkių dvarelyje šalia Aleksandravo ir atstovavusį Kartenos parapijiečius.
Vilniaus konferencija numatė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, o valstybės ateičiai apsvarstyti sušaukti Steigiamąjį seimą. Šiems tikslams įgyvendinti ji išrinko vykdančiąją instituciją – Lietuvos Tarybą, kurią sudarė 20 asmenų. Žemaičių atstovu į Tarybą buvo išrinktas kanauninkas Pranas Urbonavičius. Tačiau kairiųjų judėjimų atstovams užprotestavus, kad joje per daug kunigų ir pagrasinus sugriauti konferencijos darbą, Pranas Urbonavičius savo mandatą perleido vienam iš konferencijos organizatorių, socialdemokratų atstovui, Alsėdžių valsčiaus dvarininkui Stanislovui Narutavičiui.
Klebono kvietimu 1918 m. liepos 22 d. Salantuose lankėsi Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris konsekravo baigiamą įrengti naująją bažnyčią. Pranciškui Urbonavičiui pasitraukus iš Žemaičių vyskupijos kapitulos, vyskupas jį pakėlė į garbės kanauninkus.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, valsčiuose pradėta formuoti savivaldybes. Salantuose atsirado revoliucinių socialistų ir valstiečių liaudininkų kontroliuojamos Vargingųjų valstiečių, darbininkų ir darbo ūkininkų tarybos revoliucinis komitetas, nepripažinęs Lietuvos laikinosios vyriausybės. Laikinajai vyriausybei palaikyti klebonas Pranas Urbonavičius parapijoje subūrė Katalikų sodiečių komitetą, kuris 1919 m. sausio mėn. pabaigoje perėmė valsčiuje valdžią į savo rankas ir buvo pavadintas Salantų valsčiaus tarybos Pildomuoju komitetu.
Subūrė savanorius 
Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, Pranas Urbonavičius į kleboniją sukvietė parapijos vyrus, pasiryžusius kovoti dėl Lietuvos valstybingumo. Klebono raginimu susibūrė apie 20 janų vyrų, kuriems iš Gargždų atvykęs kariškis dvaro parke surengė karinius mokymus. Po mokymų savanoriai išvyko į Telšius, kuriuose buvo išskirstyti į karinius dalinius.
20 metų Salantams paskyręs klebonas, garbės kanauninkas Pranciškus Urbonavičius 1926 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas naujai įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaru. Išvykęs į Telšius, jis rūpinosi ūkine vyskupijos veikla, vadovavo vyskupo rūmų ir kunigų seminarijos statyboms, laisvesniu laiku per atlaidus atvykdavo į Salantus, susitikdavo su parapijiečiais. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai, Romos popiežius Pijus XI 1930 m. suteikė jam prelato titulą.
Rengė religinius raštus
Greta tiesioginių kunigystės pareigų ir visuomeninės veiklos, prelatas Pranas Urbonavičius skyrė dėmesį religinių raštų rengimui. 1908-1910 metais Kuprano slapyvardžiu parašė ir išleido dviejų dalių maldaknygę vaikams „Leiskite mažučiams ateiti prie manęs“, 1920 m. – knygelę mergaitėms „Sesutei-Rūtelei“ , 1922 m. – knygelę berniukams „Broliukui-Dobilėliui“, 1931 m. – knygą „Spinduliai”, 1934 m. – eucharistinių maldų knygelę „Šventoji valanda“.
1939 metais baigė rašyti istorinį dviejų tomų veikalą apie rusų nukankintą arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Knyga dėl sovietų okupacijos nepasirodė, o rankraščio likimas nežinomas.
Atsisakęs Telšių vyskupijos generalvikaro pareigų, 1940 m. liepos mėn. Pranas Urbonavičius sugrįžo klebonauti į Salantus.
Mirė 1941 m. gegužės 27 d. Salantuose.
Palaidotas šventoriuje šalia jo statytos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Prelatui atminti bažnyčios pagrindinio fasado sienoje įmūryta memorialinė lenta.
Prano Urbonavičiaus kapas Salantų bažnyčios šventoriuje.
Prelato kapą ženklina kuklus juodo akmens paminklas su iškalta epitafija: „Prelatas Pranas Urbanavičius 1868–1941“. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines, Salantų miesto seniūnijos rūpesčiu kapas buvo tvarkomas, įrengta antkapinė akmens plokštė, kurioje iškaltas užrašas skelbia: „DIRBO LIETUVAI IR SALANTAMS. KUNIGAS, KNYGNEŠYS, LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS, 1905 M. DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO ATSTOVAS, 1906-1911 M. SALANTŲ BAŽNYČIOS STATYTOJAS, 1917 M. VILNIAUS KONFERENCIJOS DALYVIS, 1918 M. SALANTŲ VALSČIAUS SAVIVALDOS KŪRĖJAS, 1919 M. KARIŲ SAVANORIŲ ORGANIZATORIUS, 1926-1940 M. TELŠIŲ VYSKUPIJOS GENERALVIKARAS. Atkurtai Lietuvai 100“.

Straipsnis parengtas, naudojantis Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko 2018 m. straipsniu “Dirbęs Lietuvai ir Salantams”. 

 

 215,435 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes