82-ejų Danutė ir dvylikametė proanūkė Karina – geriausios draugės. Autorės nuotr.

Su 82-ejų kretingiške Danute Bražinskiene susitikome pasikalbėti apie jos kūrybą, mat senjorė rašanti eilėraščius. O rašyti pradėjo visai neseniai – prieš porą metų.

Rankos turi būti žemėje
Taigi, pradėjo kurti sulaukusi aštuoniasdešimties. Tad klausiu: „Negi tikrai niekada ankščiau nerašėte?“
Danutė nusijuokia: „Kurgi, vaikeli. Nebuvo laiko, virė gyvenimas.“ Ir dabar eilės Danutei dažniausiai ateina vakarais, po darbų gulint ir ilsintis lovoje
Danutė visą gyvenimą dirbo daug ir įvairių darbų, nuo tarnavimo pas ponus iki žvyro kasimo ir tiltų statymo… Vis dėlto pradėkime nuo pradžių – nuo Danutės gyvenimo istorijos, juk į kūrybą autorius sudeda visą savo patirtį. Danutė savo poezijoje ir kalba apie tam tikrus gyvenimo įvykius, etapus, išgyvenimus. Ir tvirtai sako – tikrai rašysianti daugiau.
Danutė gimė ir užaugo Kretingos rajono Asteikių kaime, į pačią Kretingą atsikraustė daug daug vėliau.
„Nors mano gyvenimas buvo sudėtingas, bet kol mąstau ir matau – darbuojuos ir džiaugiuos. Džiaugiuos, kad galiu žemelę senom rankom paliesti ir kad dirbti galiu – sėdėti aš nemoku. Labai myliu žemę ir gėles, o su pirštinėmis dirbti visai nemoku, mano rankos turi būti panardintos žemėje,“ – sako kretingiškė. Kartu su mumis jaukiai įsitaisiusi prie stalo prosenelės klausosi ir dvylikametė proanūkė Karina.

Batai buvo prabangus daiktas
„Kai buvau dar visai maža, – prisimena Danutė, – į bažnyčią ir visur eidavom basi. Šeimoje buvom trys sesės ir jauniausias brolis.Taigi, atėję basomis kojytėmis, prie bažnyčios plaudavome pėdas ir audavomės batukus, atbūdavome mišiose ir vėl batukus – į rankeles. Ir eidavom namo basi kokius 5 kilometrus. Būti basam būdavo visiškai normalu, nes praktiškai nieks tų batų ir neturėjo. Batai buvo kaip daiktai, nuvalyti ir padėti į spintą šventėms.“
Prosenelės paprašyta Karina atneša seną nuotrauką, kurioje trys mergaitės – dvi basakojės ir viena su batukais ir kojinaitėmis.
„Čia mes „fotkinomės“. Bet štai, tik viena sesutė buvo gavusi dovanų batukus, tad labai džiaugėsi. Iš tiesų nieko neturėjom, bet mums nieko ir nereikėjo – buvom laimingi.“
„Baigiau tik keturias klases, o kai gimė vyriausias brolis, tuomet, pamenu, mamai buvo keturiasdešimt metų, turėjau išeiti dirbti. Buvo žiema, man trylika metų. Išvežė mane pas žmones, žinojau tik, kad aukle turėsiu būti, bet reikėjo skalbti šaltam vandenyje ir malkas pjauti senoviniu pjūklu. O valgyti daug neduodavo, tik sriubos dubenėlį su duonos riekele. O štai namuose, nors turtingi ir nebuvom, maistą dalydavomės, bet sriubos vaikai galėjome valgyti iki sočiai. Po dviejų savaičių nebeištvėriau, labai ilgėjausi namų, šeimos ir parašiusi laišką tėvams išvažiavau į Kūlupėnus.“
Kadangi išėjo ankščiau, ponai baisiai supyko ir mergaitei davė labai mažai pinigų.
„Turėjo mašiną, bet manęs nevežė. Ponas spėjo man įduoti laišką, kad nuneščiau giminėms. Taigi, verkdama turėjau eiti per mišką iki stoties ir Plungėje nusipirkau bilietą. Laukdama neištvėriau, atplėšiau laišką, o jame parašyta: „Buvo gera mergaitė, bet kodėl ji nebebuvo – nežinau“. Jie net nesuprato, kodėl išvažiavau, – prisimena Danutė. – Buvau išsekusi, belaukdama traukinio apalpau. Kažkokie geri žmonės mane dar atpurtė ir įgrūdo į traukinį. Tuomet jau atsimenu, kaip gulėjau namie lovoje, o mano pačios rašytas laiškas vėlavo ir atėjo tik kitą dieną. Laiške buvau parašiusi: „Mama, papa, pasilgau jūsų ir parvažiuoju namo“. Kai tėvai skaitė laišką, aš jau buvau pargrįžusi.“
Namuose pabuvusi mėnesį ir vėl išvažiavo pas kitus ponus prižiūrėti vaiko. Bet naujieji ponai, kaip sako Danutė, buvo labai geri žmonės – išbuvo pas juos kone visą žiemą.

Mokyklai – nei noro, nei laiko
„O į mokyklą nebebuvo nei laiko, nei noro. Pajutau, kas yra pinigai ir norėjau dirbti, – atvirauja moteris. – Mūsų kaime gyveno labai puiki siuvėja. Kai buvau penkiolikos, mama mane paragino pas ją nueiti ir nupirko gerą siuvimo mašiną – o jos, nors ir nenaujos, buvo brangios. Mama sakė – jei mokėsiu siūti, nepražūsiu. Taigi, ta siuvėja išmokė mane siūti, per visą žiemą pas ją eidavau, įsidėdavau iš namų pietus ir vakare grįždavau.“
Po metų, jau šešiolikmetė, pradėjo slaugyti vieną močiutę: „Ji nebuvo labai sena, bet labai kojas skaudėjo. Atėjusi radau apleistą namelį, pati „prasivedžiau“ elektrą, nusidažiau langines, viską apsikaliau lentutėmis. Pagamindavau močiutei pusryčius, pašerdavau gyvulėlius, nes ji turėjo ir kiaulę, ir karvę, pamelždavau karvę ir išeidavau darban. Mat nuo septyniolikos jau pradėjau dirbti tuometėje kelių valdyboje – taip vadinamoje „Kartenos žvyrinėj“. Ten dirbome 10 žmonių – 3 merginos ir 7 vyrai. Tuos du tiltus, kur degalinė, ir kitą – Mišalko, kuris per „gelžgelį“ eina, statėme savo rankomis. Su šiupelėm, žvyrą sijojom, plyteles dirbom, patys maišėm betoną. Tas darbas buvo labai sunkus.“
Taigi, Danutė ir dirbo, ir močiutę prižiūrėjo, kol ištekėjo. Savo būsimą vyrą pažinojo nuo jaunystės, gyvenę vieno kilometro atstumu, bet nepagalvodavusi, kad galėtų tapti jo žmona. Kai dvidešimtmetis išėjo į kariuomenę, tarnaudamas pradėjo Danutei rašyti labai gražius laiškus.
„Per jo laiškus jį ir pamilau“, – šypsosi kretingiškė.
Mylimajam grįžus iš kariuomenės, netrukus jaunuoliai susituokė. Jis buvo 23-ejų, ji – metais jaunesnė.
Jaunavedžiai išvyko gyventi į Kretingsodį. Čia gyveno neilgai, netrukus persikraustė į Kretingą. Iš pradžių su dviem mažamečiais vaikais gyveno pagalbiniame namelyje, kurį reikėjo įsirengti kuo geičiau. Ir tik vėliau, per penkerius metus pasistatė dabartinį namą, kuriame ir kalbamės.
„Per 5 metus patys pasigaminome plytas, ir viską statėme po truputį, nes pinigų nebuvo daug“, – prisimena moteris.
Bražinskai užaugino tris dukras – Dalią, Rasą ir Aušrą. Danutei labai pravertė siuvėjos įgūdžiais – esant drabužių stygiui pasisiūdavo rūbus ir sau, ir vaikams.
„O paskui gavau darbą restorane „Gintaras“ pagalbine darbuotoja, dar vėliau – bufete. Jame „pradirbau“ nuo atidarymo iki uždarymo – 17 metų. Keičiantis santvarkai bufetą uždarė, o aš netrukus išėjau į pensiją“, – pasakoja moteris.

Dirbo ir pensijoje
Tiesa, ir būdama pensijoje dirbo. Darbavosi turguje, kurį laiką – ledų pardavėja, o vėliau ėmė prižiūrėti vaikus – tai vienų kaimynų, tai kitų.
„Labai myliu vaikus, visą gyvenimą mylėjau. Dievulis mane ir laiko, nes esu reikalinga visiems,“ – kalbėdama Danutė palinksta prie proanūkės Karinos ir ši apkabina prosenelę, kurią švelniai močiute vadina. „Močiute, mums labai reikia tavęs,“ – sako, spausdama prie savęs senolę.
Danutė tęsia toliau: „Kai mirė mano vyras, paguodą atradau bažnyčioje. Metus eidavau verkdama“. Karina priduria: „Aš labai ją užjausdavau“.
„O dabar va, mano didžiausia paguoda, – glostydama proanūkei petį šypsosi Danutė. – Labai myliu savo anūkus ir proanūkius, visą savo giminę, turiu nuostabius vaikus. Turbūt nesam su gimine ir susipykę rimtai. Su sesėmis ir broliu labai sutariu, labai branginam vieni kitus. O čia aplink gyvena puikūs kaimynai. Iš vienos pusės – Alma, iš kitos – Rasa. Jos praktiškai šeimos narės. Kai dar senoji tvora būdavo mažesnė, ir visos šventės drauge praeidavo – ir vardadieniai, ir vestuvės. Tik perlipti per tvorą reikdavo… Žmogui kažką reikia mylėti, jei žmogus nebemyli, tada yra pats nelaimingiausias žmogus.“
Pokalbiui einant į pabaigą Karina pasisuka į mane ir taip gražiai paprašo: „O atsiprašau. Ar jūs galėtumėte dar parašyti, kad mes su močiute esam draugės ir viena kitą labai mylim?“
Kaip galima neišpildyti tokio gražaus prašymo?

Mūsų vaikystė

Prisiminimai ateina dažnai
Kai mes buvome vaikai,
Tokie buvo laikai
Kai visko buvo mažai.

Nebuvo lėlyčių,
Nebuvo žaislų,
Mamytė pasiuvo
Tik iš medžiagų.

Nebuvo kuprinių
Knygelėms sudėt,
Nebuvo madoj
Mokyklėlėn lydėt.

Knygelės skarelėj,
O kaip neramu,
Kad jos nesulytų,
Nebūtų audrų.

Žiemą šikšniniai klumpeliai,
Vasarą – medžiaginiai bateliai,
O kokie buvo mums brangūs,
Nes buvo vieni.

Rugsėjo pirmoji
Šventė graži,
Kadaise mes buvom
Irgi maži.

Mama pasakė, kad mes dideli
Veskit sesutę nes jai septyni.
Movėm batelius, rišom plaukelius
Eisim, sese, į mokyklėlę.

Ten gausi knygeles, pažinsi raideles.
Ėjom nuėjom pusę kelelio,
Nuspaudė bateliai kojeles mažas,
Meskim griovelin gal niekas neras.

Rugsėjo pirma
Sesutė basa
Mums buvo gerai
Nes buvom vaikai.

 251,954 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes