Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys, 2011 m.

Mūsų šeima daug dešimtmečių buvo susijusi su Klaipėdos dramos teatru. Beveik 30 metų mano tėvas Balys Juškevičius buvo šio teatro direktorius, 1982 m. išėjęs į pensiją iki pat mirties nenutraukė ryšių su teatralais.
Kai 1963 m. Klaipėdos dramos teatre vyriausiuoju režisieriumi pradėjo dirbti Povilas Gaidys, kitų metų pavasarį pastatė triukšmingą komediją – Kazio Sajos „Gaidžio pentinai“. Spektakliui buvo reikalinga pora vaikų, tad vienu jų tapo mano brolis Šarūnas. P. Gaidys – tikra Klaipėdos dramos teatro enciklopedija – praėjusią savaitę minėjo 84-ąjį gimtadienį. Ankstesniais laikais daug gastroliuojantį po miestelius ir kaimus teatrą, jo spektaklius, tikiuosi, dar pamena ir vyresni Kretingos rajono žmonės.
Numaniau, kad pokalbis su režisieriumi nebus nuobodus, nes režisieriui teko išgyventi ne vieną komunistinių funkcionierių puolimą…
– Kokį vaidmenį renkantis repertuarą sovietmečiu vaidino komunistiniai, ideologiniai reikalavimai? Ar įtakos turėjo teatro partinė organizacija, profsąjunga, meno taryba ir panašios struktūros, veikusios kiekvienoje vietoje?
– Sunku į tai atsakyti. Kažkaip priprasdavau prie to ir per daug nekreipdavau dėmesio. Situacija iš tikrųjų buvo visiškai absurdiška – šimtas valdžių ir visi tą patį gieda. Kai pradėjau dirbti, Sovietų sąjungoje buvo tarytum ideologinis atšilimas, gal ir Lietuvos partinė valdžia buvo kiek atleidusi vadžias, atsakomybę perkėlusi ant vietinių vadovų galvų. Aš išvengiau įstojimo į tą vienintelę partiją, todėl nedalyvaudavau teatro partiniuose susirinkimuose. Tiesa, kartais pakviesdavo. Kai 1964 metais pastačiau „Gaidžio pentinus“, vietiniai funkcionieriai labai sureagavo. Žinau tik tiek, kad kažką aiškintis „gorkome“ teko teatro direktoriui B. Juškevičiui. Tiesa, jam tekdavo aiškintis už viską: ir už spektaklius, ir už ūkį, ir už visus kitus reikalus. O to meto susirinkimuose pagrindinė giesmė buvo „repertuaras“. Nueini pas partiečius – „repertuaras“, ateiti į profsąjungos susirinkimą – „repertuaras“. Kokiame nors miesto funkcionierių susirinkime vėl – „repertuaras, idėjiškumas, partiškumas“. Ir ištisai kokie nors kvailiausi lozungai. Labiausiai nesupratau, kas yra profsąjunga. Lozungas skelbė: „profsąjungos – komunizmo mokykla“. Niekaip to nesupratau, o kažkada garsiai tai pasakęs patekau į nemažą nemalonią situaciją. Realiai profsąjunga tik dalindavo teatro darbuotojams visokias gėrybes – kam kelialapius, kokias nors prekes, kitokias gėrybes…
– O kaip išsisukdavote iš „repertuaro“ padėties?
– Sunkiai. Kad bent pjesės būtų padorios, o paprastai ir jose būdavo vien lozungai, lozungai… Ką statyti? O dar Klaipėdos funkcionieriai vis paspausdavo – reikia spektaklių apie žvejus, jūreivius. O ką statyti? Ar yra pjesių? Tokių pjesių, kurias būtų įdomu statyti ir žiūrėti? Visaip mykdavome, teisindavomės… Iš tokio pobūdžio pastatymų galiu prisiminti gal tik „Tryliktąjį pirmininką“, kuriame buvo kalbama apie aštrias, realias kaimo problemas. Mes visi puikiai supratome, kad Klaipėdoje žvejų, jūreivių gyveno tūkstančiai, kokie laivynai buvo! Lyg ir reikėjo kažko apie jų gyvenimą. O ką statyti, kur pjesės? Kalbindavome dramaturgus, rašytojus – duokite ką nors, nors ką nors… Nieko nėra, ilgai nebuvo. Juk norint parašyti, reikia plaukioti jūromis, paragauti tikro jūros gyvenimo skonio, pajausti jūreivių problemas. Galų gale pavyko prikalbinti Vytautą Rimkevičių, jis atnešė pjesę „Ėjimas į Santą Krusą“. Statė režisierius Mamertas Karklelis. Bet spektaklis išėjo pusėtinas. Jūreivių gyvenimo problemų buvo apsčiai, bet argi apie jas buvo galima kalbėti? Jokių rimtų problemų negalėjo būti, Rimkevičiaus pjesėje tebuvo kranto nostalgija, jūreivių prisiminimai ir tiek.
– Kažkas buvo pasakojęs apie to spektaklio kuriozą su koordinatėmis…
– Buvo, tikrai buvo! (juokiasi) Spektaklyje veikė radistas, kuris vis perdavinėdavo laivo koordinates. Spektaklis buvo gana lankomas, žiūrėdavo ir jūreiviai, jiems buvo įdomu. O kartą į teatrą atėjo šturmanas ar kapitonas, po vaidinimo taip atsargiai, mandagiai man sako, kad tas radistas su koordinatėmis truputį klysta. Remiantis jomis laivas turėtų stovėti Sacharos dykumoje…
– Kokie būdavo Jūsų santykiai su teatro kritikais? Juk jų balsas spaudoje tais laikais galėdavo kažką paveikti.
– Kritika buvo ir yra reikalinga. Dabar situacija visiškai pasikeitusi: neužsakei laikraštyje publikacijos, nesumokėjai – nieko ir nebus. Dabar spektaklių recenzijų beveik nėra. Tai buvo įdomus teatrinis gyvenimas viešumoje. Juk savaitraštis „Literatūra ir menas“ kiekvieną savaitę duodavo puslapį teatrui, o ir kiti neatsilikdavo.
– Dėl Jūsų komedijų… Man nuo seno atrodydavo, o ruošdamasis pokalbiui dar pasitikslinau, kad garsiausios komedijos, kažkada sukėlusios audras visuomenėje, teatro kritikoje, partiniuose sluoksniuose, paprastai išeidavo didžiųjų „raudonųjų“ jubiliejinių švenčių išvakarėse ar panašiu laiku. Ar čia tyčia, ar tik atsitiktinumas?
– Na, čia teisybė. Ne atsitiktinumas.
– O kas Jums pasufleruodavo tuos negirdėtus, nematytus autorius, parašiusius tokias antitarybines komedijas?
– Maždaug nuo 1965 m. lyg konvejeriu prasidėjo visokie su sovietų valdžia susiję jubiliejai. Iš tų proginių spektaklių konteksto iškrito tik „Krintančios žvaigždės“ pagal Justiną Marcinkevičių (1968 m.). O visi kiti – sovietinių jubiliejinių švenčių pagimdyti. Aišku, tai buvo apgaulė, visi tai suprato, bet svarbiausia būdavo, kad spektaklis atitinka dvasią, tematiką, aktualumą, tinka prie tos progos. O tuos negirdėtus autorius man pasiūlydavo draugai, pažįstami iš studijų Maskvoje laikų. Kita vertus, pavyzdžiui, laikotarpyje tarp 1920-1935 m. buvo labai puikių ukrainiečių dramaturgų, įdomios jų sukurtos pjesės, tik bėda – jų statyti neleisdavo.
– Manau, Jūsų komedijų potekstę valdžia suprasdavo. Ar dėl jų neturėdavote nemalonumų, kaip sakoma, „per valdiškus namus“?
– Na, Majakovskio „Pirtis“ gastrolių Vilniuje metu praėjo su didžiausiu furoru. Kai pradėjome grįžę vaidinti namuose, man tik sakė – pats nemačiau, kad vietinis saugumas susidomėjo, tikrino. Jiems atrodė, kad mes patys kažką papildomai prikūrėme tekste, kad Majakovskis taip parašyti negalėjo. Viename spektaklyje, sako, sėdėjo kažkoks žmogus su pjesės tekstu ir tikrino. Manau, kad tai buvo tiesa. Bet niekas prikibti negalėjo, mes teksto neprikūrėme. Buvo istorija su „Proletarinės laimės malūnu“. Premjeros žiūrėti atvažiavo partinio centro komiteto Ideologinio skyriaus, ministerijos Meno reikalų valdybos vadovai. O buvo 1981-ieji, pats „zastojus“. Mačiau, kaip per spektaklio pertrauką svečiai iš Vilniaus karštai diskutuoja, kažką aiškinasi. Vėliau man buvo perduota partinių ideologų nuomonė, kad negalima ironizuoti garsiausio visų raudonųjų raitelių vado Budiono, į kurio pakabintą portretą vis atsimušdavo į sceną išbėgę veikėjai. Nepadėjo paaiškinimas, kad Budionas dėl savo išvaizdos, svarbiausia – didelių ūsų – iš tiesų gana komiškai atrodo, kad komedijoje tokį portretą galima naudoti. Ne, tai patyčios, negalima. Paskui pakabinome kažką kitą, net nepamenu ką.
– Komunistiniams funkcionieriams ir tuomečiam kultūros ministrui Lionginui Šepečiui akis badė „Mindaugo“ scenos, kuriose vyko Mindaugo ir Senio puodžiaus dialogas. Kurdamas savo Lietuvą, prijungdamas vis naujas žemes, karalius Mindaugas Senio dirbtuvėlėje iš molio lipdė vis atnaujinamą valstybės žemėlapį. Scenos gilumoje nusileidę veidrodžiai atspindėjo salę, žiūrovus, tad savo monologą apie lipdomą Lietuvą ir jos likimą Mindaugas skyrė ne nebyliam molio gabalui, o gyvai publikai: „Lipdau, lipdau, o galo vis nėra./O gal Tėvynę reikia visą laiką/Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?“ Scenos gilumoje spindinčių veidrodžių fone įspūdingai atrodė finalinė Mindaugo žūties scena, kai krauju paplūdęs karalius bandė rankomis po savimi susižerti kalavijo smūgio sudaužytos „Lietuvos“ gabalus: „Ką jie padarė! Viso amžiaus triūsą/ Sudaužė ir suskaldė… Kas dabar/ Suvienys ją ir sulipdys? Tėvyne, Brangioji mano!“ Esu girdėjęs, kad dėl cenzūros iš spektaklio buvo pašalinti veidrodžiai. Tad kaip buvo iš tikrųjų?
– Klaipėdoje „Mindaugas“ (premjera – 1969 m. kovo 6 d.) buvo parodytas daug kartų, niekas nieko nesakė. Nuvažiavome gastrolių į Vilnių, pamenu, kad nuvežėme du spektaklius – „Mindaugą“ ir Gyčio Padegimo „Tuopoms žydint“. Pastarojo pažiūrėti vieną vakarą atėjo pažiūrėti tas pats „cėka“ veikėjas, kuriam labai kliuvo mūsų išdaigos „Proletariniame laimės malūne“. Taip atsitiko, kad mažame „Lėlės“ teatre, kuriame buvo rodomas spektaklis, jam neliko vietos atsisėsti. B. Juškevičius tuoj sulaukė skambučio, kad garbusis „cėka“ veikėjas liko be vietos. Mudu su direktoriumi lėkėme į „Lėlės“ teatrą, atsiprašinėjome dėl nesusipratimo, nes anas buvo tikrai labai pasipūtęs. Atrodė, tą nesusipratimą išsprendėme. Suvaidinome 5 ar 6 „Mindaugo“ spektaklius. Po paskutinio prie manęs priėjo Meno reikalų valdybos viršininkas Jakučionis ir muistydamasis, pusiau mikčiodamas pasakė, kad ryt iš ryto esu kviečiamas pas patį kultūros ministrą. Einu pas Lionginą Šepetį (L. Šepetys 1967-1976 m. – Lietuvos kultūros ministras, 1990-1992 – LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras – aut.). O pats ministras spektaklio nematė. Jau jo kabinete tvyrojusi aplinka mane nuteikė nejaukiai. Pasiūlė amerikietiškų cigarečių, nors nerūkau. Atsimenu „Chesterfield“ pakelį. „Nenoriu“, – atsakiau. „Tai sakyk, ką ten jūs su „Mindaugu“ vaidinate, ką ta scena reiškia, veidrodžiai, visa kita?“ Pradėjau kalbėti, išsisukinėti, sakyti, kad veidrodžiuose žiūrovai pamato save, kad tuo metu eina prasmingas tekstas apie tai, kiek tu duodi Lietuvai, kiek tu myli Lietuvą ir panašiai. Ministras tik trumpai paklausė ir staiga kumščiu į stalą – „Baik čia kvailioti! Žinot, ką čia jūs darot? Kad tų veidrodžių daugiau nebūtų!“ Dar bandžiau kažką aiškinti, sakyti, kaip dabar žiūrovams reikės paaiškinti, juk senokai spektaklis rodomas. „Nežinau, jūsų reikalas, sakykite, kad vežant kelionėje sudužo…“ Aš dar bandžiau kalbėti, kažką paaiškinti, bet Šepetys į nieką nereagavo. Atsisveikindamas dar pasakė: „Ir žiūrėk, gaidžiuk, o tai skiauterėlė tau nulėks!“ Tai buvo ministro žodžiai, jų neužmiršiu. Išėjau. Taip ir teko visiems sakyti, kad veidrodžiai sudužo.
– „Mindaugas“ – vienas iš Jūsų legendinių spektaklių. Kaip šiandien jį vertinate?
– Kaip geriausią savo pastatymą. Yra dar ir kitas, mistinis „Mindaugo“ istorijos tęsinys. Spektaklį nufilmavo Lietuvos televizija, o įrašo neliko. Bandžiau teirautis, ieškoti televizijoje, bet niekas nieko nežino. Sakau, gal per televizijos užgrobimą Sausio 13-ąją jis dingo, gal tyčia buvo sunaikintas? Tad tokie dalykai su „Mindaugu“… Beveik mistika.

 255,618 peržiūrų (-a)

83% LikesVS
17% Dislikes
2 thoughts on “Povilas Gaidys – apie teatrą sovietmečiu ir sudužusius „Mindaugo“ veidrodžius”

Comments are closed.

TAIP PAT SKAITYKITE