Rytoj, birželio 13-ąją, kartu su miesto globėjo šventojo Antano atlaidais Kretinga švenčia savo 768-ąjį gimtadienį. Šventės išvakarėse pašnekinome žinomus kretingiškius, kas jiems yra Kretinga. Dvasingas miestas, kalvotas, turintis gilią istorinę atmintį ir labai gerus žmones. Taip apie Kretingą kalba čia gyvenantys kultūrininkai, politikai ir kiti miesto gyventojai.
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė, į Kretingą iš Mažeikių rajono atvykusi 1973 m.: Kretinga – mano darbo pradžia, mano jaunystės miestas, svajonių išsipildymo darbinėje veikloje miestas. Kretingoje ir šeimą sukūriau, ir muziejuje dirbti pradėjau. O mylimiausia man vieta visada buvo Pranciškonų vienuolyno vidurinysis kiemelis. Ten ir pirmieji poezijos vakarai vyko, pirmosios muziejaus ekspozicijos pristatytos 1985-1986 m.
Kretingos seniūnė Gintarė Liobikienė, kilusi iš Kartenos: esu gimusi Kartenoje, mieste gyvenu septinti metai. Tačiau Kretinga man visuomet buvo sava, nes vienas iš tėvų – iš Kretingos, seneliai – kretingiškiai. Atsibundu ryte ir užmingu vakare, galvodama apie Kretingą. Čia aš ne tik dirbu, čia gyvenu. Grįžau iš Vilniaus gimtą kraštą. Ir kaip mano vaikai sako – niekur kitur nenorėčiau gyventi, tik čia. Kretinga man – ne tik miestas, bet gyvenimo būdas. Dirbu tokį darbą, kad ar savaitgalis, ar atostogos, sergu už savo miestą. O kokia vieta mieste man gražiausia? Aišku, labai patinka dvaro teritorija, bet pastaruoju metu laisvą laiką daugiausiai leidžiu Jauryklos parke”.
Lietuvos pensininkų sąjungos “Bočiai” Kretingos skyriaus pirmininkas Pranas Liaučius, į Kretingą atsikėlęs gyventi iš Senosios Akmenės: kas man Kretinga? Kitur niekur! Niekur nėra gražesnio, geresnio miesto ir į gimtinę negrįžčiau už jokius pinigus. Čia geri žmonės, teko gyventi ir Lapyne, nuosavame name tarp daugiabučių, bet visi labai gerai sutarėme, šventes švęsdavome. O į Kretingą atsikėliau iš Senosios Akmenės 1968 m. Apsigyvenau pas kretingiškius trečią dieną po jų sūnaus laidotuvių, tad jiems tapau sūnumi. Iš jų išėjau į kariuomenę, jie manęs laukė. Sugrįžau pas juos, paskui sukūriau šeimą. Teko gyventi ir Utenoje, Mažeikiuose, o į Kretingą grįžom 1991 m. Tikrai niekur nėra geriau.
Meras Antanas Kalnius, tikras kretingiškis: esu tikras kretingiškis, tad Kretinga man yra viskas, kuomi gyvenu. Čia prabėgo visos man asmeniškai brangiausios ir svarbiausios gyvenimo akimirkos, gyvenimo dovanos ir išgyventi potyriai. O gražiausia Kretingos vieta – krioklys/užtvanka Birutės g.
Vicemeras Dangiras Samalius, iš Klaipėdos rajono į Kretingą su tėvais atvykęs būdamas vienuolikos: nors nesu čia gimęs, bet laikau save kretingiškiu. Juk aš gyvenu tiek daug metų Kretingoje. Ir džiaugiuosi, kad gyvenu čia – gera vieta, ir žmonės geri, gražiai tvarkosi. Ir Kretingos istorinė atmintis labai gili – kiti miestai tokios net neturi. Tikrai galime didžiuotis Kretinga. Kaip ir mano tėvai kadaise gyvenimui pasirinko šią vietą, taip ir dabar žmonės ją renkasi – gera vieta, miestas gražus, šalia – ir Palanga, ir Klaipėda. Kokia pati pačiausia vieta Kretingoje? Tie tvenkiniai prie Pranciškonų gimnazijos. Ir apskritai pačiame mieste – daug parkų, daug žalumos. Kiti miestai irgi ne visi tiek turi. Išskirtinis kalvotas miestas. Tuo skiriasi nuo kitų, nuo Palangos. Niekas neturi tokio įspūdingo upės slėnio, kokį turime mes Akmenos”.
Kurie Kretingos kampeliais Jūsų mylimiausi? O štai šiuos išskyrė mūsų pašnekovai:
12,093 peržiūrų (-a)