Šiandien, liepos 20-ąją, sukanka lygiai 70 metų, kaip gimė tautodailininkė, tapytoja, medžio drožėja Veronika Sendrauskaitė.
Veronika Sendrauskaitė gimė 1951 m. liepos 20 d. Įdukrinta ir užaugo Klaipėdoje.
Mirė vos prieš metus – 2020 m. rugpjūčio 24 d. Anglijoje.
Veronika baigė Klaipėdos MPTP-18 meninio gintaro apdirbimą ir Klaipėdos vairuotojų profesionalų kursus, įgijo metalo apdirbimo specialybę Telšių taikomosios dailės technikume. Trejus metus dirbo Klaipėdos buitiniame aptarnavime „Vilnis“ suvenyrų cecho meistre. 3-4 metus buvo Klaipėdos LTS-1 vairuotoja, vėliau net 20 metų – sanitarinio autoūkio vairuotoja. Dirbo dailininke-dizainere Klaipėdos „Progrese“. Buvo Žvejų ligoninės vyriausiojo gydytojo asmeninė vairuotoja. Dirbdama sanitariniame autoūkyje buvo komjaunimo sekretorė, buvo ir Žvejų ligoninės profsąjungos pirmininkė.
1993 m. gegužę atvyko gyventi į Kretingos rajono Jakštaičių kaimą.
2002 m., būdama 51-erių, pradėjo drožti iš medžio.
Yra baigusi dailės technikumą, metalo apdirbimo specialybę, tad ilgą laiką kalė „čikankas“ – gruziniško stiliaus vazas, sagas, paveikslus ir kita. Pradėjusi drožti medį, pati pasidarė kaltus.
Dalyvaudavo įvairiose parodose Salantuose, kasmet – Užgavėnių „lyčynų“ parodose Plateliuose. Taip pat kasmet jos parodos vykdavo Kretingos muziejuje, Kretingos rajono kultūros centre.
Trys parodos surengtos Juodupėnų bibliotekoje, 2 – Laivių kultūros namuose.
Ištisus metus savo darbus eksponuodavo savame ūkyje, kur apsilankydavo nemažai lankytojų. Kieme būdavo apstu medžio drožinių, šmaikščių dekoracijų, kambariuose – paveikslų, kaukių, medžio skulptūrų.
V. Sendrauskaitė restauruodavo senovinius medžio drožinių darbus.
Taip pat piešė, siuvo, siuvinėjo, mezgė, buvo „AVE-VITA“ klubo dailiųjų rankų būrelio vadovė, drožė kaukes, mezgė raštuotas staltieses. Kitos jos staltiesės ant specialaus rėmelio siuvimo adata būdavo veriamos bei rišamos.
Ornamentus mezginiams, užuolaidoms, siuviniams kūrė pati.
Ilgus metus bendradarbiavo su „Valstiečių laikraščiu“.
V. Sendrauskaitė apdovanota įvairiais garbės, padėkos raštais.
Augino 3 anūkus: Aivaras drožia medžio skulptūras bei kaukes, dalyvauja olimpiadose ir parodose. Drožinėjant jam talkina jaunesnysis Edvinas. Vyresnieji broliai rašo pasakas, o Nedas jas apipavidalina mezginių technika sukurtais paveikslais.
2007 m. lapkričio 7 d. Veronikai Sendrauskaitei suteiktas tautodailininkės vardas.
Veronikos Sendrauskaitės gimimo 70-mečio proga dalinamės ištraukomis iš ilgametės “Švyturio” redaktorės Laimos Stonkuvienės straipsnio “Gyvenimas santarvėje su bildukais” 2004 m. balandžio 24 d. “Švyturyje”. Tada Veronika dar tik svajojusi padovanoti skulptūrą Salantgų gimnazijai, kurioje mokėsi jos dukra. Kaip jau žinome, dabar gimnazijos kiemą puošia jos sukurta skulptūra “Pelėda”.
Veronika Sendrauskaitė – reto likimo moteris. Išsižadėta tėvų, mylinti ir mylima užaugo visai jai svetimų žmonių šeimoje. Būtent į įtėvio gimtinę Jakštaičiuose Veronika iš Klaipėdos atsikėlė prieš dešimt metų. Pradžia, kaip sakė, čia taip pat nebuvo lengva – vietos gyventojai nebuvo geranoriški “iš kažkur atsidanginusiai” moteriai. Manė, kad ji viena iš tų, kurie į kaimą gyventi atsikrausto praradę butus mieste. Visko buvo, kol įrodė, kad ji – ne tokia.
Tačiau tiesa ir tai, kad Veronika kitokia nei daugelis moterų. Ne kiekviena juk galėtų pati iš rąstų susiręsti tvartą ar surinkti autobuso variklį. Nėra tokio darbo, kurio ši 52-ejų metų moteris, kaip pati sakė, negalėtų padaryti. Veronika piešia, siuva, siuvinėja, mezga, drožia… Kaip patys įsitikinome, daug ko ji galėtų moteris pamokyti, kad atliekamas litas namuose liktų.
– Didmiestį iškeitėte į kaimo vietovę. Nesigailite?
– Jakštaičiai – mano įtėvio gimtinė. Buvau įdukrinta trejų metukų. Nevaikščiojau, mat buvo traumuotas stuburas. Tėtis, taip aš vadinau mane įsidukrinusį žmogų, mane nuvežė į institutą prie Juodosios jūros, kur vienas profesorius atliko operaciją. Ji pasisekė, o visiškai stuburas atsistatė, kai pagimdžiau dukrą. Tiesa, ant lentų guliu iki šiol – kitaip ta “poniška” liga – radikulitas – tuoj griebia.
Bet jau nukrypau į šalį – mano atsikėlimas į Jakštaičius – didžiulė padėka įtėviui už tai, kad mane užaugino, į mokslus leido. Jis labai norėjo, kad jo gimtinėje gyvenčiau. Tiesa, jeigu dar būtų gyva įmotė, tebebūčiau Klaipėdoje – ji labai priešinosi, kad į kaimą gyvent važiuočiau. Sakė: “Nelįsk, tu esi svetimas žmogus, kaip savo tavęs nepriims”. Taip ir atsitiko – įtėviams mirus, buvę giminaičiai su manimi beveik nebebendrauja.
– Bet, kaip sakėt, radot savo biologinę šeimą.
– Radau. Prieš porą metų susitikome “Atleisk” laidoje. Turiu tris seseris ir brolį, dar du brolius reikia susirasti – kiek žinome, Kanadoje gyvena. Su čia, Lietuvoje, gyvenančiais bendraujame, tačiau ne taip, kaip įsivaizdavau ir norėjau. Metai praleisti ne kartu dar savo… Su broliu labai gerai sutariame – abu auksarankiai, prie meno, o seserys kitokios, gyvent taip kaip jų tėvai linkusios.
– Tai patinka Jakštaičiuose?
– Labai. Gal dėl to, kad čia įtėvio žemė, rodos, kad ir jis kartu su mumis nuolat būna. Vakarais, naktimis, kartais ir dienomis kažkas bilda, vaikšto – aš su tuo kažkuo kalbuosi, pasiguodžiu…
Manau, kad tėvelis yra labai patenkintas, kad jo gimtinėje žmonių gyvenama, juolab kad čia nuo senų senovės žmonių gyventa. Dabar sodyboje kartu su manimi yra trys mano anūkai, draugas Kazys. Ir dukra iš Klaipėdos dažnai atvažiuoja.
– Dabar esat kaip ir ūkininkė. Kuo dirbote iki atvažiavimo į kaimą?
– Daugiau nei dvidešimt metų dirbau greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoja. Ne tik vairavau, pati ir remontuodavau.
– Tuo pat metu kūrėte?
– Nuo vaikystės svajojau būti raštininke, nes labai gražiai rašiau. Bet prasidėjo spausdinimo mašinėlių laikas – ranka rašančių nebereikėjo. Pradėjau braižyti ornamentus mezginiams, ilgus metus bendradarbiavau su “Valstiečių laikraščiu”. Mano paslaugų atsisakė, kai atėjo kompiuteriai. Iš laikraščio gaudavau honoraro po kelis litus, kai to nebeliko, teko badauti. Dvejus metus šitaip gyvenau.
– Neturėjote ko valgyti?
– Neturėjau. Kas čia man, svetimai, ką duos? Dar apvogdavo, mat paukščius auginau. Teta labai padėjo ir kaimynė Alonderienė. Pamatė, kad ne kokia girtuoklė esu, davė bulvių, grūdų, pieno. Prasigyvenau, dabar turiu ir karvę, ir arklį, kitų augintinių, kuriuos pati ir gydau, jokio veterinaro nekviečiu. Apskritai su Kaziuku visus ūkio darbus dirbame patys. Piešimas, drožyba – laisvalaikio malonumas.
– To kur nors mokėtės?
– Esu baigusi Dailės technikumą, metalo apdirbimo specialybę. Ilgą laiką kaliau “čikankas” – gruziniško stiliaus vazas, sagas, paveikslus ir kita. Beje, toks vyriškas menas, kaip metalo kalimas, man labai patiko – nuo vaikystės mėgau vyriškus darbus.
Tėvelis baldus kaldavo, juos atnaujindavo – jis apskritai viską gyvenime darydavo pats, kad kuo mažiau pinigų išplauktų iš šeimos. Taip ir aš išmokau – be darbo negaliu nė minutės būti. Drožti medį pradėjau užpernai. Kaltus pasidariau. Kadangi pirmasis medžio “kalimas” visai neblogai išėjo, drožiu iki šiol.
59,275 peržiūrų (-a)