Gimusi ir augusi Kretingoje, baigusi tuometę Kretingos pirmą vidurinę mokyklą, paauglystėje lankiusi Algimanto Verbuto vadovaujamą vaikų liaudies teatrą „Atžalynas“, Vilniuje jau šaknis įleidusi aktorė Aušra Pukelytė, pernai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, grąžina duoklę savo vaikystės miestui ir savo tarmei, pristatydama unikalų projektą „Oazės moterys“.
– Prisiminkime Jūsų metus Kretingoje, kur prasidėjo pirmieji Jūsų aktoriniai bandymai. Ką Jums davė „Atžalynas“?
– Ten gavau ne tik teatro meno suvokimo pagrindus, bet ir esminius savivokos, etikos, bendravimo pamatus. Gyvenom tarsi savotiška gentis, su savo papročiais, tradicijom ir vertybėm. Buvom kūrybingi, drąsūs ir pašėlę. Man, kūrybiškai sielai, tai buvo pabėgimas, išsigelbėjimas nuo sauso mokyklos „negalima“ pasaulio. Tačiau ir mokykloje buvo gerų dalykų – mano klasės draugai. Bendraujam iki šiol. Visi užaugo gerais žmonėmis. Vėliau išvažiavau į Vilnių, įstojau ir baigiau Muzikos ir teatro akademiją. Daug metų dirbu aktore, daugiausia – Jaunimo teatre ir „Meno forte“, kartais režisuoju spektaklius ar koncertus, kartais kuriu edukacinius užsiėmimus ar kitokius kūrybinius projektus. Dar auginu gėles – vaikus jau užauginau (šypsosi). Mano namai sparčiai, nenumaldomai virsta džiunglėmis. Labai tuo džiaugiuosi.
– Jau darosi aišku, kodėl projektą pavadinote oaze… O kodėl tik moterys? Keliais žodžiais pristatykite savo sumanymą.
– „OAZĖS MOTERYS“ – Kretingoje gyvenančių moterų fotografinių portretų paroda, kurią lydės mano skaitomi audio įrašai su herojų mėgstamų Lietuvių poetų eilėraščiais, kuriuos aš „išversiu“ į žemaičių tarmę.
Kartu su fotografu Kęstučiu Meliausku siekėme, kad kiekviena nuotrauka spinduliuotų moters ryšį su gamta. Jos pačios rinkosi, kurioje Kretingos vietoje vyks fotografavimas. Norėjome lyg pakelti kasdienybės šydą ir parodyti, kad grožis slypi pačiose įprasčiausiose erdvėse, o atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, kad fotoaparato užfiksuotoje moteryje slepiasi gamtos deivė, saugotoja ar kita nežemiška būtybė.
– Kas Jums pačiai yra oazė ir kur ji yra? O gal tai – ne vieta, o laikas, tam tikros aplinkybės?
– Šiandieniniame triukšmo, savireklamos, rėkimo nuo bačkos laike kartais suabejoji: ar dar liko žmonių, kurie su meile, degančiom akim tiesiog dirbtų mylimą darbą, kurtų, gyventų?
Tad kaip turi pereiti smėlynų dykras, kad prieitum, surastum oazę, lygiai taip šiame, primesto naujo normalumo laike turi įdėmiai apsidairyt, kad pamatytum kitokį žmogų, į kurį norisi palinkti, įsiklausyti, atsigerti jo šviesos ir stiprybės. Šioje rožinių meškiukų, kotletų su kompotu fotografimo eroje, naujų triusikų pirkimo viešinimo epochoje, daugelis pamiršo, kas yra tyla, kuklumas, malda. Tame „oazės“ gal ir slepiasi tolstantis savitumo, individualumo užtaisas. Šitą projektą skiriu savo seserims: Ritai ir Violetai. Todėl noriu kalbėti apie seserystę. Todėl šį kartą – apie moteris. Apie vyrus ir kitaip – kitą kartą.
– Kas yra Jūsų pasirinktos moterys? Kodėl būtent jos? Iš kur apie jas sužinojote ar pažinojote seniai?
– Kretingoje pamačiau penkias moteris, kurių gyvenimas, darbai, mintys mane labai įkvėpė. Vienas pažinojau nuo vaikystės, kitas pažinau per jų darbus, pasakojimus. Jų asmenybių kol kas neatskleisiu (Oazės moteris pristatysime kitame „Švyturio“ numeryje – red. pastaba). Jos man yra tarsi šviesos oazės kasdienybės dykumoj. Bet tai yra mano nuomonė, mano pasirinkimas. Šiuo projektu norėčiau žiūrovus paskatinti apsidairyti aplink, pažiūrėti į kairę, į dešinę. Ir gal darbe, gal kaimynystėj pamatyti savo oazės seseris ir brolius. Pasidalinti, papasakoti apie juos. Gal tai taptų kitokiu, artimo pažinimo, virusu. Jokios aplinkybės, pandemijos nesustabdys žmogaus noro kurti, duoti, ieškoti ir rasti. Žvelgti į kito akis ir matyti. Juk stebuklui reikia labai nedaug…
– Ar meilė poezijai buvo vienas iš kriterijų, renkantis projekto dalyves? O gal poezija slypi kiekvienos moters širdyje?
– Norėjau papasakoti apie šias moteris, nepateikdama buhalterinės ataskaitos apie jų nuveiktus darbus, užaugintus vaikus, iškentėtas kančias ar meiles. Man atrodo, kad žmogus atskleisdamas savo artimą vietą, savo mėgstamus poetus apie save pasako žymiai daugiau, negu išsipasakodamas prie laužo šviesos naktyje (kaip dainavo Andrius Mamontovas). Perfrazuojant žinomą posakį: „Pasakyk, kokią poeziją mėgsti, pasakysiu, koks tu žmogus“.
– O Jūsų mylimiausias eilėraštis?
– Neturiu konkretaus mėgstamo eilėraščio. Visom prasmėm esu labiau prozos žmogus, prie ūkio, bet stipriausiu eiliuotu kūriniu laikau K. Donelaičio „Metus“.
– Tokį projektą galėjote pristatyti ir šalies sostinėje – netgi sulauktų daugiau atgarsio. Kodėl Jums svarbu Kretinga?
– Tai mano padėka vaikystės ir jaunystės miestui. Norėjau sukurti Kretingos žmonėms aktualią, įdomią parodą, išaugusią iš juos supančių žmonių, pažįstamų vietų. Priminti, kad įdomūs, gražūs dalykai yra visai šalia, reikia tik labiau įsižiūrėti.
– Žinomus poezijos kūrinius įgarsinate žemaitiškai. O pati kur, su kuo ir kada kalbate žemaitiškai? Ar pasijuntate kitokia, kitaip, prabilusi žemaitiškai? Kaip sureaguoja širdis, Vilniuje ar kitur toli nuo tėviškės išgirdusi žemaičiuojant?
– Studijų metais Vilniuje dėl tarmės turėjau nemažai iššūkių. Šviesios atminties akcentologijos ir scenos kalbos dėstytojos labai vargo su manimi, dėjo didelias pastangas, kad padarytų iš manęs „normaliai“ kalbančią aktorę. Tai buvo puikios dėstytojos, dažnai jas prisimenu. Jaunystėje kartais pykdavau „ant likimo“, kam gimiau Žemaitijoje ir dėl tarmės prarandu nemažai vaidmenų, susilaukiu man visai nejuokingų kolegų juokelių, komentarų. Ne per seniausiai vienas tolerancijos premija įvertintas režisierius scenoje mano sakomą tekstą apibūdino: „Oi, ta kaimo kalba…“ Tada viduje viskas sukilo… ir pagalvojau: “Eikit jūs švilpt, esu žemaitė ir tuo didžiuojuosi“. Todėl ir šiame projekte literatūrine kalba parašytus poetų eilėraščius skaitau tarmiškai. Noriu griauti stereotipus, kad žemaičių kalba tinkama tik liaudies kapeloms ar provincijos humoro šventėms, o tikrai ne lyrikai ar poezijai. Taip, tai gal ir neįprasta. Bet mes patys, žemaičiai, ir turim tapti savo kalbos ambasadoriais.
– Taigi, kur ir kada pamatysime, išgirsime “OAZĖS MOTERIS”?
– Pirmasis susitikimas su „OAZĖS MOTERIMIS“ įvyks rugpjūčio 16 d. 16.30 val. Kretingos rajono M. Valančiaus bibliotekos pirmo aukšto foje. Dalį parodos bus galima pamatyti neužėjus į bibliotekos vidų.
41,940 peržiūrų (-a)