Romaldas Sakalauskas, lapkritį pradėjęs vadovauti Kretingos ligoninei, sako, kad atėjo į neblogai pažįstamą kolektyvą.
Jis pasakojo, kad su buvusia ligoninės vadove Ilona Volskiene neretai susitikdavo ligoninių vadovų pasitarimuose, be to, senokai buvo pažįstami ir jos pavaduotojai, ligoninės skyrių vedėjai, kai kurie administracijos darbuotojai. Dalis gydytojų buvo dirbę Klaipėdoje, dabar dirba Kretingoje. Gydytojui atrodė, lyg po kažkiek laiko atėjo pas savus, pažįstamus kolegas. Ši aplinkybė suteikė ir savotiškos ramybės, nes su daugeliu kolegų galima kalbėtis ta pačia kalba. Nemažai pažįstamų vis paklausinėja, kaip jam sekasi Kretingoje, gydytojas atsako, kad atrodo, lyg dirbtų čia jau kokį pusmetį, ne mažiau. R. Sakalauskas neslėpė, kad puikiai supranta, kokie yra pasiekimai ar trūkumai, džiaugsmai ar galvos skausmas, nes ligoninių problemos gana panašios, nors rajonų ligoninės turi ir savo problemų.
„Sakyčiau, kad vartau tą pačią knygą, kuri buvo ir Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje“, – teigė ligoninės vadovas.
– O kaip vertinate bendrą Kretingos ligoninės lygį, teikiamų paslaugų kokybę, kolegų kvalifikaciją?
– Labai vertinu gydytojos Volskienės suburtą komandą, taip pat Kretingos rajono politinę valdžią – buvusius merus Valerijoną Kubilių, Juozą Mažeiką, dabartinį merą Antaną Kalnių, – kad jie sėkmingai įvykdė jau keletą restruktūrizacijos etapų. Pertvarkų vėjuose jie visgi sugebėjo išlaikyti rajoninę ligoninę, ji nesunyko, kaip įvyko kai kuriuose Lietuvos regionuose. Kretingos ligoninė išliko su savo stuburu, struktūra. Būtų įvykę priešingai – nežinau, ar ją būtų įmanoma vėl prikelti. Suprantu, kad ligoninėje įkurti naujų skyrių jau neįmanoma, tai finansavimo problema, o be to – kaip privilioti naujus, jaunus gydytojus? Ateiti į Kretingos ligoninę mane traukė ir tai, kad rajonas pakankamai didelis, beveik 40 tūkstančių gyventojų. O tai reiškia, kad medicinos paslaugų poreikis yra ir bus pakankamai didelis. Vadinasi, galima išlaikyti ir puoselėti gerą gydymo įstaigą.
– O gal Kretingos ligoninei savo stuburą, kaip sakote, padėjo išlaikyti ir tai, kad šalia yra Klaipėda?
– Šalia esanti Klaipėda turi ir pliusus, ir minusus. Gerai, jeigu į uostamiestį išsikrausčius jauniems žmonės, rajone lieka jų tėvai, gal uošviai. Seniems žmonėms gyvenant toli nuo vaikų, atsiradus sveikatos problemoms, ne visada paprastai išsprendžiama pagyvenusių žmonių problema. Jeigu sveikatos sutrikimai rimtesni – tokius ligoninius galima pasiųsti ir į Klaipėdą. Kita vertus, galima susidurti ir su politikų vertinimais ar nuomonėmis: jeigu už 30-40 kilometrų nuo bet kurios rajono vietos yra Klaipėdos gydymo įstaigos, tai kam čia Kretingai turėti savo ligoninę? Tai gal tada kalti visi Kretingos rajono gyventojai, kad jie yra šalia Klaipėdos? Be abejo, pliusas yra tai, kad esant būtinybei mūsų pacientai gali gauti aukštesnio lygio paslaugas Klaipėdoje arba tas, kurių nėra Kretingos ligoninėje. Tačiau ir Kretingoje turi būti ligoninės skyriai, labiausiai reikalingi vietos žmonėms.
– O su kokiais netikėtumais, kurių nelaukėte ar nežinojote, teko susidurti pradėjus darbą?
– Na, čia galėčiau palyginti su situacija, kai pirmą kartą atsiduri nepažįstamame mieste ar vietovėje, kur pamatai ir gražias spalvas, ir kažkokią tamsią, nežinomą pusę. Mane nustebino gal ne tiek vietinės, kiek centrinės valdžios, konkrečiai – Automobilių kelių direkcijos neapsižiūrėjimas tvarkant respublikinės reikšmės kelią, einantį pro ligoninę. Mano akimis žiūrint, įvažiavimas į ligoninės teritoriją yra gana komplikuotas. Kodėl niekas nepagalvojo įrengti šviesoforą? Juk tai labai reikšminga saugaus transporto eismo detalė. Kiek pacientų pereina per perėjas į ligoninę? Kiek transporto įvažiuoja ir išvažiuoja iš ligoninės? Ypač sudėtinga situacija rytą, kai transporto judėjimas intensyviausias. O juk be ligoninės kartu veikia ir pirminės sveikatos priežiūros centras. Taigi, žmonių ir transporto judėjimas šiame taške labai intensyvus. Be to, iš ligoninės išvyksta ir atvyksta dar ir greitosios pagalbos automobiliai. Išsiuntėme raštą į Kelių direkciją, pažiūrėsime, kaip į tai bus sureaguota. Mes tikrai nenorime, kad mūsų pašonėje įvyktų kruvina autokatastrofa.
– O kaip vertinate gydytojus – ar daug trūksta, bendrais bruožais – kokią pamatėte aplinką?
– Dėl ligoninės aplinkos, jos aprūpinimo, visa tai – nesibaigiantis procesas. Būtina programa aprūpinant ligoninę naujomis lovomis. Kiti dalykai bendrais bruožais žinomi plačiai: kad būtų profesionalus gydytojų kolektyvas, kad didėtų jų atlyginimai, kad visi jaustųsi savo įstaigos patriotais, kad ligoninė technologiškai būtų tinkamai aprūpinta. Svarbu sukurti tokią aplinką, kad kiekvienas pacientas jaustųsi saugiai, gerai. Gydytojos Volskienės pastangų dėka buvo sukomplektuotas kolektyvas, budėjimo brigados – visa tai padėjo išlaikyti pagrindines Kretingos ligoninės funkcijas. Aišku, visada norisi, kad kuo daugiau būtų čia nuolat dirbančių gydytojų ir mažiau atvažiuojančių. Kaip padaryti, kad kuo mažiau skirtųsi gydytojų, viso aptarnaujančio personalo atlyginimai privačiose ir valstybinėse gydymo įstaigose? Tai būtų ateities tikslas, nes kitu atveju gydytojų mes neišlaikysime.
– Kokia Jūsų nuomonė dėl numatomos sveikatos priežiūros įstaigų pertvarkos – ką dėl objektyvių aplinkybių ir priežasčių būtina keisti, ko negalima būtų atsisakyti ir reikėtų išsaugoti, siekiant užtikrinti deramą sveikatos paslaugų lygį ir galimybes rajonuose?
– Žinote, gamtoje yra taip, kad paprastai paaukojamas silpniausias, kuris bėga paskutinis. Panašiai ir visokių reformų aukomis tampa silpniausi. Taip ir su rajoninėmis ligoninėmis. Yra rajonų ligoninių, kurios prarado savo pozicijas, prarado įtaką. Tačiau tai ne visada pačių ligoninių kaltė. Jeigu rajone likę mažiau kaip 20 tūkstančių gyventojų, dažniausiai dėl demografinių procesų, sunku įsivaizduoti pilnavertę ligoninę su sėkmingai veikiančiais pagrindiniais skyriais. Gal ten verta orientuotis į šeimos gydytojus? Jeigu rajono gyventojų yra bent 20 ar 23 tūkstančiai, jeigu ten ligoninės išlaikė savo struktūras, tokias gydymo įstaigas reikia išlaikyti, puoselėti. Jeigu kalbėti apie Kretingos ligoninę, tai ar be jos apsieitume? Taip, Klaipėdos ligoninės nėra toli, jos gali suteikti šiuolaikinio lygio paslaugas. Tačiau didelė problema yra vėžio susirgimų prevencija. Iki šiol tai labai skaudi sveikatos apsaugos sistemos vieta, nes rajonų lygmenyje faktiškai nėra galimybių nustatyti pirmąsias onkologinių susirgimų stadijas. Jeigu Kretingos ligoninei bus leista eiti toliau, vienas iš svarbiausių tikslų būtų įgyvendinti onkologinių susirgimų prevenciją. O tam reikia turėti atitinkamą aparatūrą, kad nustačius ligą, sudėtingam gydymui pacientai būtų nukreipiami į Klaipėdos ar kitų miestų ligonines. Neturint tinkamos aparatūros, paprastai nustatomi jau 3 ar 4 stadijos onkologiniai susirgimai, tai yra mūsų sistemos netvarka. Deja, bet taip iš blogosios pusės pasižymi visa Lietuva. Man atrodo, kad sprendžiant šią problemą labiausiai trūksta organizacijos. Pertvarkant rajonines ligonines reikėtų vadovautis paprastu principu – kas nori ir kas gali tvarkytis, siekia žengti pirmyn – tiems netrukdyti. Tada bus rezultatai. Ir svarbu – neprarasti laiko, nenukelti problemų sprendimų kažkur tolyn į ateitį. Jeigu laikas prarandamas, jeigu sprendimai bus tik po trijų, keturių ar penkių metų – o kaip tada išlaikyti jaunus gydytojus? Visi išsivažinės, naujų gydytojų neateis, kas liks? Pirminis sveikatos priežiūros centras? O iš ligoninės liks daugiau tik slaugos funkcijas atliekanti įstaiga? Suprantu, kad didele dalimi tokių tikslų, perspektyvų įgyvendinimas priklauso nuo vietos politikų pritarimo ir sprendimų. Konkurencinga gydymo įstaiga turi dirbti pelningai, ji negali būti dotuojama.
28,053 peržiūrų (-a)