„Juodąjį“ penktadienį buvo paradoksalus sutapimas. Visi prekybininkai trimitavo mums (ir sau patiems) džiaugsmingą žinią – pagaliau ateina tas „juodasis“! O kaip tik tą patį penktadienį pasaulyje buvo minima visai priešinga NIEKO NEPIRKIMO DIENA. Nenustebčiau, jeigu po ilgo ir įtempto galvojimo liksite sumišę, kad apie tokią dieną nieko negirdėjote. Kaipgi ne, juk niekas tokios dienos nereklamuoja: „juodasis“ penktadienis ir Nieko nepirkimo diena – ar gali būti didesnis prieštaravimas?
Kas tas „juodasis penktadienis“ – žino visi ir visi jo laukia. „Black Friday“ (angl.) – ne vienintelis prekybininkų išmislas į pirkimo pasiutpolkę įvilioti kuo daugiau žmonių ir gauti sau kuo daugiau naudos. Ne taip seniai buvo sugalvotas dar ir „kibernetinis pirmadienis“ (Cyber Monday – angl.), – nuolaidų diena internetinėje erdvėje, interneto prekybos svetainėse. Kita vertus, juk ir „juodasis penktadienis“ – tai ne vienintelė prekybos su nuolaidomis diena, netgi ne savaitgalis, o visa savaitė. Tad tiksliausias šio laikotarpio apibūdinimas būtų, kaip tai vadinama Vakaruose, – „juodoji savaitė“ (Black Week – angl.).
Taigi, – pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti. Pasiūlymai pirkti vilioja gatvių ir aikščių reklaminiuose stenduose, šalia prekybos vietų, vis dažniau gali išgirsti telefono signalą, kad atsiųsta nauja reklaminė „juodosios savaitės“ SMS, o internete žinių ir naujienų portalų jau nebeįmanoma skaityti dėl visą informaciją užgožiančių reklamų.
Niekam beveik nežinoma Nieko nepirkimo diena – menininko Tedo Dave‘o iš Vankuverio (Kanada) inicijuota akcija, atkreipianti dėmesį į perdėtą vartotojiškumą, jo žalą planetai ir socialinei aplinkai. Akcija skatina žmones susilaikyti nuo nereikalingų pirkinių, kurių gaminimas eikvoja gamtinius ir žmogiškuosius išteklius, veda prie vis didėjančių sąvartynų ir atliekomis užgriozdintų didžiulių teritorijų. Akcijos laikas sąmoningai pasirinktas tada, kai įsibėgėja prekybos centrų Kalėdų sezono pirkimo karštligė, kuri padidina vartojimą, tačiau iškreipia gražiausios metų šventės prasmę.
Nieko nepirkimo dieną žmonės raginami ne tik nieko nepirkti, bet ir dalyvauti mainų mugėse – pasidalinti nereikalingais daiktais, drabužiais ar maisto produktais; užuot išmetus, kas nereikalinga, yra galimybė gauti tai, kas gali būti reikalinga kitam. Deja, tačiau besaikis vartojimas tiesiogiai susijęs su neatsakingu, netgi nusikalstamu aplinkos teršimu: pigiai nusipirkau ar gavau – greit ir lengvai išmesiu. Išmesiu bet kur, bet kaip. Neseni televizijos reportažai apie mūsų Baltijos pajūryje surinktas įvairiausias atliekas liudijo, kad greit vietoje auksinio smėlio prie jūros turėsime kažką panašaus į tarptautinio sąvartyno filialą.
Ne tik prekybininkų sugalvotas išmislas, kad mums viską reikia tik pirkti ir pirkti. Taip surėdyta šiuolaikinė ekonomika. Dirbk, pirk ir mirk – toks trumpas gyvenimo kelias. Gal ir prasmė?
Visi norėtų, kad mes pirktume daugiau. Ką – nesvarbu, kad tik ekonomika augtų. Yra gerai, kai ekonomika auga. Nes taip mes einame į „pažangą“. Šalys giriasi savo augančia ekonomika ir lenktyniauja tarpusavyje, kieno metinis bendro vidaus produkto (BVP) augimas bus didesnis. Lenktyniauja ir vis skatina savo gyventojus pirkti daugiau. Visi šalies pajėgumai ir ištekliai nukreipti taip, kad tik šalies gyventojai daugiau pirktų. Daugiau. Dar daugiau. Ir dar daugiau. Iki begalybės daugiau… Ar čia neprasilenkiama su demografijos statistikos paradoksu – žmonių Lietuvoje vis mažiau, bet pirkti reikia vis daugiau. Kodėl? Gal kad gyventojų skaičiaus praradimas kompensuotų mažėjančius gamintojų ir prekybininkų pelnus?
Ar bus kada protingas „stop“? Taip, mes negalime nevartoti, nepirkti, atsisakyti paslaugų: aš pats sau negaliu pasisiūti batų, užsiauginti nei ryžių, nei apelsinų ar susikonstruoti ir pasistatyti lėktuvą greitesnėms kelionėms. Aš, ir kiekvienas mūsų, neišvengiamai turi vartoti, pirkti kitų pagamintus produktus ir paslaugas. Tačiau kaip apibrėžti protingas pirkimo, vartojimo ribas? Kai kurie individai, galutinai paskendę besaikio godumo ir puikybės liūne, savo namuose naudoja tik auksinius klozetus. Mūsų „pažanga“ vis dar reikalauja iš Žemės gelmių išsiurbti kuo daugiau naftos, iškirsti kuo daugiau atogrąžų miškų, iškasti kuo daugiau anglies, visa tai sudeginti ir teršti planetą. Senoviškai surėdyta ekonomika reikalauja visko vis daugiau ir daugiau. Gal tik pastaraisiais metais pradėjome mąstyti, nes daugelį užgriuvo nesibaigiančios gamtos stichijos, tirpstančių ledynų sukelti staigūs pražūtingi potvyniai, siaučiantys uraganai. Gal jau supratome klausimą – o kur riba? Protu jau lyg ir suvokiame, kad reikia sustoti, persiorientuoti, tačiau inercija, kurioje nemenką stimulą turi ir godumas, pirkimo bei vartojimo kreivę kelia tik aukštyn.
Ilgas ar dar ilgesnis moralizavimas nieko nepakeis. Tiesiog verta pagalvoti, kaip elgtis, kad Žemės planetoje po mūsų laimingai gyventų vaikai, anūkai, proanūkai.
587,738 peržiūrų (-a)