Kai praėjusiais metais šventėme Kalėdas, labiausiai tikėjomės, kad šiemet didžiausioji metų šventė bus laisva, linksma, nerūpestinga, kad galėsime nevaržomi susitikti ir bendrauti su artimiausiais žmonėmis, draugais, pažįstamais. Kad visi būsime laukiami bažnyčiose, koncertų ir teatrų salėse, galėsime pašėlti naktiniuose klubuose, laisvai keliauti, skraidyti lėktuvais ar važiuoti automobiliais.
Lūkesčiai, svajonės neišsipildė. Bet ne žmonės dėl to kalti. Gal tiksliau – ne tik žmonės dėl jų veiklos, kurią didžiąja dalimi veda nepasotinamas gobšumas. Pasaulį užgriuvusi COVIDO-19 pandemija toliau rodė ir teberodo savo galią, sujaukdama visus mūsų planus, norus, svajones. Skaudžiausia, kad ji kasdien amžinybėn nusineša daugybę gyvybių. Matyt, jau kiekvienas mūsų gali pasakyti, kiek šiemet teko išgyventi giminaičių, draugų ir bičiulių, pažįstamų žmonių netekčių. Deja, pabaigos dar nematyti. Vienų ar kitų mokslininkų prognozės dėl pandemijos pabaigos šildo mus kaip akmuo, stūksantis apsnigtame žiemos lauke.
Apmaudu, kad netektys, praradimai fizine prasme, besitęsiantys suvaržymai ir nuolatinio pavojaus baimė, trunkanti jau antrus metus, smogė mūsų psichikai, psichologinei savijautai. Gal ne visi tai linkę pripažinti, suprasti bei įvertinti, tačiau pyktis, nepakantumas, kartais sunkiai paaiškinamos agresijos priepuoliai tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Ar ne tai bent iš dalies paaiškina, kodėl šiemet keliuose daugybė neblaivių vairuotojų, kodėl netikėčiausiose ir, atrodytų, saugiausiose vietose žmonės išsitraukia pistoletus ir ginklu aiškinasi tarpusavio santykius? Tokie metai, tokios pandemijos pasekmės. O kiek pykčio, užgauliojimų dar nesustabdomai liejasi interneto socialiniuose tinkluose!
Ko visai nesitikėjome, apie ką net galvoti niekada nesinorėjo, tačiau šiemet pamažu, lyg nejučia į kasdieninio vartojimo žodyną atėjo žodis „karas“. Ne tas karas, apie kurio švelnesnes apraiškas mes informuojami jau senokai – ekonominis, kibernetinis, ideologinis ar dar kitoks. Didelio karo grėsmė tvyro mūsų kaimynystėje ir niekas negali garantuoti, kad jo įsiplieskusi ugnis nepalies ir mūsų. Toks Lietuvos likimas – gyventi šalia agresyvių, akivaizdžiai su protu susipykusių Rusijos ir Baltarusijos diktatorių. Ar jie apsiribos tik pasaulio visuomenės gąsdinimais ir nepagrįstų ultimatumų savo kaimynams skelbimu? Tai klausimas, su kuriuo sutinkame Naujus metus.
Kažkada vienas didis mąstytojas paaiškino, kokia maža riba yra tarp tragedijos ir komedijos. Pakanka tik nedidelio žingsnelio – ir tragedija gali virsti komedija. Rečiau arba beveik niekada neįvyksta priešingai. Paradoksalu, bet tai gali atsitikti netgi su karu.
Ir mūsų mylima Kretinga vienaip ar kitaip negalėtų išvengti ar nepajausti tragiškų tikro karo pasekmių, tačiau kol dangus virš mūsų dar giedras ir ramus (čia tik kartais praskrenda NATO naikintuvai virš Baltijos jūros palydėti rusiškų karinių orlaivių), šiemet buvo triukšmingai kariaujama rajono politiniame fronte. Politinis karas rajone buvo (ir tebėra) permanentinis, t. y. nuolat besitęsiantis, neslopstantis, vis pakurstomas vienų ar kitų aplinkybių ar veikėjų.
Man iki šiol keista, kaip po paskutiniųjų savivaldos rinkimų Kretingos rajono savivaldybės taryboje galėjo susiformuoti tokia valdančiosios daugumos politinė mišrainė. Žinia, tinkamai sudėliojus ingredientus, bliūde galima paruošti ir silkę su medumi. Tačiau skirtingų partijų politikai yra gyvi žmonės su savo ambicijomis, tikslais, pykčiais ir meilėmis, todėl viename valdančiųjų bliūde neišsiskaidę ilgai neišbus. Toks politikos dėsnis, ir nieko čia nepakeisi. Matyt, politinės kadencijos pradžioje nesuderinamų politinių jėgų atstovų noras pabūti valdančiųjų bliūde nulėmė visus kitus argumentus. Ir sveiką protą. O netrukus įvyko, kas įvyko. Prasidėjo vietinės reikšmės karas, prajuokinęs daugelį rajono žmonių. Gal ne mažesnę žmonių dalį tas karelis ir piktina.
Piktina, kad nemenkos lėšos skiriamos abejotinos vertės projektams įgyvendinti, kad finansuojamų objektų atranka vyksta vadovaujantis neaiškiais kriterijais. Juokina, kad pasitelkus abejotinus argumentus, rimtu ir rūsčiu veidu taryba atima iš mero jo padėjėjus. Juokina, kad nesuprantant kovido pandemijos eigos nuskamba pasiūlymai aplink Kretingą statyti vos ne „kinų sieną“ ir taip atsitverti nuo viruso nešiotojų iš kaimyninių savivaldybių. Užtat Kretinga garsiai skambėjo visoje Lietuvoje. Tai čia – tik pora karelio niuansų.
Jau senokai, beveik prieš 30 metų, kai Lietuvoje prasidėjo „prichvatizacijos“ chaosas, kai visas valstybės ūkis ir apskritai gyvenimas pasinėrė į laukinio kapitalizmo džiungles, pusiau juokais, pusiau rimtu veidu buvo sakoma: „O, kad čia ateitų senas šlubas vokietis, tai tvarką padarytų“. Stebint, kiek chaoso, netvarkos, abejotinų ambicijų įgyvendinimo siekiama dabartinėje rajono tarybos kadencijoje, tas seno vokiečio prisiminimas gal ir „visai prie ko“.
Nes karo nereikia. Jokio.
138,527 peržiūrų (-a)