Šį kartą pavartykime 1955 m. sausio 5 d. tuometinio vienintelio Kretingos rajono laikraščio „Stalinietis“ puslapius. Tame numeryje apstu trumpų žinučių, padedančių geriau suprasti kasdienį žmonių gyvenimą.
Sausio 5 d. „Stalinietis“ vis dar neužmiršta jau prasidėjusių 1955-jų metų ir spausdina drg. K. Vorošilovo sveikinimą. K. Vorošilovas tuo metu buvo SSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas, kaip sakytume – imperijos prezidentas. Tačiau reali valdžia sovietų imperijoje visada priklausė tik partinei viršūnėlei ir komunistų partijos generaliniam sekretoriui. Sveikinime Vorošilovas pirmiausia neužmiršo pažymėti, kad praėjusiais metais „tarybinių žmonių pastangomis mūsų tėvynė tapo dar turtingesnė, dar stipresnė“. Visi stengėsi, visi dirbo – darbininkai, kolūkiečiai, inteligentija, o viskam vadovavo komunistų partija, todėl ir „žengėme į naujas pergales“. Tais metais dar klestėjo sovietų draugystė su komunistine Kinija, tai drg. Vorošilovas neužmiršo pastebėti, kaip ta dviejų didžiųjų valstybių draugystė padėjo mažinti tarptautinių santykių įtampą (kurią patys ir kėlė, siekdami bet kokia kaina eksportuoti socializmą į kitas šalis).
Laikraštyje – taip pat keletas žinučių, kaip kolūkiečiai sutiko Naujuosius. Štai P. Liepa rašo apie šventę „Aušros“ kolūkyje, kur į salę susirinkusiems kolūkiečiams Budrių septynmetės mokyklos mokiniai paruošė „turiningą naujametinę programą. Buvo suvaidinta Miliūno „Keturi draugai“, pašokta keletas plastinių šokių, padeklamuota eilėraščių“. O kai vidurnaktį nuaidėjo Kremliaus kurantų dūžiai, visus pasveikino Budrių vykdomojo komiteto pirmininkas drg. Mažutis, po jo kalbėjo kolūkio pirmininkas drg. Bendikas, kuris „kvietė kolūkiečius dirbti dar geriau ir sąžiningiau“.
Kita naujametinė šventė vyko Baublių pradinėje mokykloje, aprašyta P. Lingio. Nors toje šventėje buvo suvaidinta Žemaitės komedija „Trys mylimos“, kurią pastatė klubo-skaityklos vedėja D. Kerpaitė ir mokytoja Grigaitė, tačiau vakaro pradžioje kolūkio pirmininkas drg. Gadeikis perskaitė paskaitą antireligine tema. (!) Tikrai turiningas Naujųjų sutikimas…
O Darbėnų vidurinėje mokykloje mokytojai ir mokiniai suruošė tikrą kaukių balių. Autorius A. Lankauskas rašė, kad vakare gražiai pasirodė „Čigonų taboras“. Vakarojant buvo sudainuota daug lietuviškų ir tarybinių autorių dainų, „ypač darniai ir galingai nuskambėjo „Tarybinio jaunimo maršas“, į kurio žodžius moksleiviai įliejo daug širdies ir padėkos Tarybinei vyriausybei už šviesią ir laimingą jaunystę“…
Pirmajame laikraščio puslapyje skelbiama nedidelė, tačiau rajono skaitytojams „labai svarbi“ žinutė apie tai, kad jau gruodžio 30 d. Sovietų sąjungos juodosios metalurgijos pramonės darbuotojai pirma laiko įvykdė 1954 m. planą. Diena anksčiau, nei baigėsi metai, buvo pagaminta vamzdžių, plieno, valcuotos geležies. Pasiekimas, ką ir sakyti.
Vykdydami planus neatsiliko ir sovietinės Lietuvos kolūkiai. Pirmajame puslapyje skelbiama, kad kolūkiai ir tarybiniai ūkiai pirma laiko įvykdė grūdų paruošų ir supirkimo planą, valstybei grūdų pristatė daugiau, nei 1953 metais. „Kolūkiai toliau pristato grūdus pagal įteiktas sąskaitas už MTS darbus ir valstybinių supirkimo būdu, supila sėklą ir išduoda grūdus kolūkiečiams už darbadienius“. Lietuvoje 108 proc. daugiau nei pernai buvo primelžta pieno, kas buvo 78 tūkst. tonų, o taip pat įvykdyti daržovių, vilnos ir švelniavilnių kailių paruošos planai.
Šioje žinutėje nuskambėjusioje informacijoje, kad kolūkiai pagal išdirbtų darbadienių skaičių išduoda grūdus kolūkiečiams, slypi, jeigu neklystu, žinia, kad tais laikais kolūkiečiai realaus atlyginimo už darbą negaudavo, su jais būdavo atsiskaitoma natūra, arba kaip sakytume dabar – vyko barteriniai mainai. Matyt, grynųjų pinigų ir papildomų pajamų kolūkiečiai prasimanydavo turguje pardavinėdami savo individualiuose ūkeliuose užaugintas gėrybes – uogas, obuolius, vištas, paršiukus ir pan.
Apie atsiskaitymus su kolūkiečiais natūra byloja ir kita tos dienos laikraščio žinutė: „Išduodami avansu pašarai. „Jokūbavo“ kolūkio kolūkiečiams jau antrą kartą išduodami avansu pašarai už išdirbtus darbadienius. Dabar po 1,5 kg šieno už kiekvieną darbadienį išduodama už per 10 mėnesių išdirbtus darbadienius. Tie kolūkiečiai, kurie per metus dirbo sąžiningai, savo asmeninių gyvulių šėrimui gauna gana didelius pašarų kiekius“. Žinutėje minimas kolūkietis Petrauskas Vincas su šeima, kuris išdirbo 600 darbadienių, tai gavo beveik toną šieno. O kolūkietis A. Gedvilas gavo beveik 1,5 t šieno. Panašių kolūkiečių yra ir daugiau. Tačiau tie, kas tinginiavo, „mažai teišdirbo darbadienių“, gavo tik po keliasdešimt kilogramų šieno. Žinutės autorius kolūkietis A. Mažonas pastebi, kad „tai yra puiki pamoka tinginiams, kurie privalo nepamiršti, kad koks darbas, toks ir atlyginimas“.
Apie tinginius ir nesirūpinančius kolūkio turtu laikraštis rašė ne kartą. Kliuvo „Tarybinės žemės“ kolūkio laukininkystės brigadai, kurioje buvo nesirūpinama visuomeninėmis žemės ūkio mašinomis ir jų priežiūra žiemos metu. Laikraščio redakcijos kritiką kolūkio pirmininkas drg. Butrimas pripažino teisinga, klausimas buvo apsvarstytas valdybos posėdyje, duotas nurodymas suvežti į nurodytą vietą panaudotus įrankius. „Šiuo metu visas visuomeninis kolūkio inventorius yra tam tikslui paskirtose patalpose“. Šiandien panašūs nurodymai gali kelti nebent juoką: jeigu įrankiai ar įrenginiai būtų asmeniniai, niekas jų bet kaip nemėtytų kur pakliuvo ar visai žiemai paliktų bet kur laukuose. Kai nuosavybė visuomeninė – kam kas galėjo rūpėti?..
Tos dienos laikraštyje – dvi publikacijos apie kiną. Štai S. Grigas pastebėjo, kad pastaruoju metu pagerėjo kino demonstravimas Žemaitės kolūkyje – Kartenoje: „Kilnojamojo kino mechanikas drg. Z. Zelys kino filmus pradėjo demonstruoti be trūkumų“.
O skaitytojų laiškų apžvalgoje „Pagerinti kino filmų demonstravimą kolūkiniame kaime“ rašoma, kad „tarybų valdžios metais kinas tvirtai įėjo ne tik į miesto, bet ir į kolūkinio kaimo dirbančiųjų buitį. Šiandien nerasime kaime valstietį, kuris dar nebūtų matęs kino“. Tačiau rajone „kinofikacijos darbas dar yra žemame lygyje“.
Dažniausiai minimos problemas – nereguliarus kino filmų rodymas kolūkiuose. „Laukžemės“ kolūkiečiai skundėsi, kad būsimo filmo afišas jie pamato, susirenka į salę, pralaukia net keletą valandų, o kino nėra, turi išsiskirstyti nieko nematę. Kino mechanikai nesilaiko nurodytų maršrutų po kaimus, filmus demonstruoja labai nekokybiškai – tai garso nelieka, tai vaizdas trūkinėja, o „kolūkiečiai nori kultūringai praleisti laisvalaikius, matyti gerai demonstruojamus kino filmus, griežtai prisilaikant nustatyto maršruto“. Yra kolūkių, į kuriuos po du mėnesius neatvežamas nė vienas kino filmas, už tai yra atsakingi rajono kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas kinofikacijos reikalams drg. Meškauskas ir kino mechanikai. Nors jie sulaukia daug kritikos, tačiau darbo negerina. „Tokia padėtimi ilgiau taikstytis negalima“, o drg. Meškauskas „privalo kovoti už besąlygišką LKP CK V-ojo plenumo nurodymų įgyvendinimą, nuolat gerinti kaimo gyventojų aptarnavimą kinu“.
Galima tik retoriškai klausti, ar po tokios vienintelio rajono laikraščio kritikos tas drg. Meškauskas dar ilgai vadovavo „gyventojų kinofikacijai“.
20,399 peržiūrų (-a)