Nežinomybė karo akivaizdoje
Nenorėjome tikėti, tačiau tai įvyko. Tiek dešimtmečių besitęsiantis mūsų gražus ir taikus gyvenimas baigėsi. Pasaulis Europoje, o gal ir ne tik joje, apsivertė aukštyn kojomis. Ir viskas dėl vieno žmogaus, Rusijos diktatoriaus Putino. Neįmanoma buvo tikėti, kad beveik po šimtmečio Europos istorija pakartos savo buvusio vystymosi ratą – kad vietoje Hitlerio ateis Putleris, kad vietoje nacistinės Vokietijos karą Senajame žemyne sukels fašistinė Rusija.
Po sunkiai perteikiamo šoko, kurį daugeliui sukėlė žinia apie Rusijos karą prieš Ukrainą, galvose nesustodami sukasi klausimai, abejonės, dvejonės, pasimetimas, panika, skausmas, ryžtas ir viltis. Ar aš saugus? Ar mane kas apgins? Kur bėgti? Kaip priešintis? Ar tikrai Rusijos karinis monstras gali sutraiškyti mažytę Lietuvą?
Kai kuriuos atsakymus žinome. Arba žinome patys, arba juos mums nuolat kartoja aukštieji politikai iš aukščiausių Europos Sąjungos, NATO ir JAV tribūnų. Mes saugūs. Nė vienas mūsų žemės centimetras neatiteks jokiems priešams, peržengusiems ribą. Gerai. Ramu?..
O Ukraina? Jau daugiau nei savaitę tęsiasi Rusijos fašistų ten surengtos taikių žmonių skerdynės. Televizijos reportažuose iš karo vietų – jau tūkstančiai sugriautų, su žeme sulygintų gyvenamųjų namų kvartalų, ugnis, juodi dūmai ir griuvėsiai, griuvėsiai, griuvėsiai… Ir staiga TV režisierius lyg netyčia, nespėjęs ar nukirpti, ar priešingai – pratęsti filmuoto kadro, – parodo epizodą, kokių jau tūkstančiai: daugiabutį gyvenamąjį namą ką tik susprogdino rusų bomba ar raketa, o iš jo rūsio išlenda jauna mama su dviem vaikais. Ant jos pečių – nedidelė kuprinė. Viskas! Daugiau ji nieko nebeturi, tik kuprinėlę ir du mažus vaikučius. Mažesnysis, kaip nieko nesuprantantis tame karo pragare, klykia „Noriu namo!“. O mama jį tempia kažkur į nežinią… TV kadras baigėsi.
Gyvenime taip įvyko, kad kažkada baigiau Maskvos valstybinį universitetą. Per kelis dešimtmečius ne vienas mano kursiokas tapo filosofijos daktaras, profesorius. Kai 1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę, ryšiai ir bet kokie kontaktai su kursiokais Rusijoje silpnėjo, kol galutinai sunyko. Be to, beveik iki 2000 m. interneto sklaida dar nebuvo tokia, kad Rusijoje būtum galėjęs susirasti reikalingus asmenis. Po Krymo okupacijos, po Rusijos organizuotų separatistinių išpuolių rytų Ukrainoje, kai kuriuos kontaktus atstačiau. Maniau, pabendrausime, padiskutuosime. Tada atsiskleidė keistas vaizdas.
Sužinojau, kad dvi garbios kurso damos tapo europinio lygio mokslininkėmis, viena jų net apdovanota Prancūzijos ordinu. Maskvoje gyvenantis armėniško kraujo turintis grupiokas tapo garsiausiu etikos mokslų specialistu, šiomis dienomis pasirašęs po Rusijos mokslininkų peticija, smerkiančia Rusijos karą Ukrainoje.
Suradau dar keletą kursiokų, gyvenančių Maskvoje. Jie padarė neblogą karjerą, gyvena apsirūpinę, matyt, ir jų vaikai taip pat. Taigi, jau 2014 m. po Krymo aneksijos supratau, kad jie – zombiai. Visada tikėjau (ir tikiu), kad jau kas kas, bet filosofijos daktarai negali būti zombiai. Deja, šiandien jų Rusijos agresijos vertinimai nė kiek nesiskiria nuo to, ką kalba į ukrainiečių nelaisvę patekę (ir gyvi likę) rusų kareivėliai – 18-19 metų „pacanėliai“: jie nežinoję, juos apgavę, jie netikėję…
„Pacanėlių“ aiškinimais dar galiu patikėti. Pažįstamais filosofijos daktarais Rusijoje – ne. Tai – ne jų nežinojimas. Tai visiškas prisitaikėliškumas, abejingumas, o gal – Putino mąstysenos, neapykantos viskam skiepas, virtęs jų įsitikinimu. Įsitikinimu, kad Ukrainoje „įsiveisė“ daugiau nei 40 milijonų nacistų, fašistų ir ten viską privalu „denacifikuoti“. Ar kada nors bus įmanoma patikėti rusais, kad jie nežinojo, viską kitaip įsivaizdavo, kad juos kaip aklus kačiukus Putleris vedė į nežinią? Bet šiandien jie tiki, gal dar ilgai tikės savo Putleriu, nes iki šiol nėra jokios bent kiek režimui grėsmingos antikarinės bangos ir dar ilgai nebus. Tuo įsitikinę netgi pačios Rusijos politologai. O kol kas Putlerio žmogžudžiai užimtų Ukrainos miestų gatvėse ir skveruose jau dėlioja minas, grasina atominių elektrinių saugumui.
Į nežinią šiandien išeina šimtai tūkstančių nuo karo baisumų bėgančių Ukrainos gyventojų. „Gyventojų“, nes tarp jų – daugybės tautų žmonės, be kita ko – ir rusai. Bet prieš nežinios sieną atsidūrėme mes visi. Kas bepročio Putlerio galvoje? Ar jis Ukrainoje nepanaudos kovinio cheminio ginklo (pavyzdžių Sirijoje pakanka)? Ar ilgai prieš Rusiją susitelkusios pasaulio valstybės, NATO bejėgiškai stebės, kaip Kremliaus žmogėdra pjauna Ukrainos vaikus? O tie vaikai, kaip pastebėjo prof. Vytautas Landsbergis, tik per colį nuo šventai neliečiamos NATO sienos… Dilema?
Dilema pabaigai: ar Trečiasis Pasaulinis karas jau prasidėjo, ar tai įvyks po kelių dienų ar savaitės?
21,267 peržiūrų (-a)
