Ne tik Kretingos rajono „Stalinietis“, bet ir visa sovietinės imperijos spauda, absoliučiai užguita komunistų partijos, visada rašydavo tik apie tai, ką liepdavo „kontroliuojantys organai“. Atėjo žiema – būtina rašyti apie žiemos darbus, vargus, lyg įsteigtų kolūkių žmonės nežinotų, ką ir kaip veikti, kuo rūpintis.

Ta komunistų spauda, o ir visa žiniasklaida, buvo labai prognozuojamo turinio. Vienoje satyrinėje komedijoje, parašytoje dar apie 1955 metus, kai apie tranzistorinius radijo imtuvus Sovietų sąjungoje niekas net nesvajojo, ypač kaime, rašytojas Kazys Saja juokėsi iš tų laikų radijo skelbiamų naujienų. Vienas kolūkietis vis girdavosi kitiems, kad visada žino naujausias radijo žinias. Savo paslaptį labai saugojo, bet kartą „įkalęs“ su draugais papasakojo, iš kur tos „žinios“. Ogi gerokai „įkalus“, ypač alaus, kai reikalas prispiria nupilti, tai reikia daryti už tvarto ant šviežio mėšlo krūvos. Šlapimo srovė suveikia kaip radijo antena ir ausyse tuoj pasigirsta naujausios žinios – kurio kolūkio kuri melžėja daugiausia primelžė, o kuris mechanizatorius (t. y. traktorininkas) daugiausia hektarų suarė. Ir panašiai.

Taigi, mūsų žvilgsnis į 1955 m. sausio 12 d. Kretingos rajono spaudos „organą“. Pirmajame puslapyje – apie žiemos rūpesčius, apie gyvulių žiemojimą. Kaip galima suprasti iš įžangos didžiuliam straipsniui, gyvulių žiemojimo sąlygomis labai susirūpino sovietinės Lietuvos ministrų taryba ir komunistų „cėka“, o po to žemėjančia administracine seka tuo turėjo susirūpinti ir kolūkiniai rajonai. „Kai kurie rajono kolūkiai rimtą dėmesį skiria gyvulių žiemojimui“, teigiama straipsnyje ir geru žodžiu minimi „Kretingos“, kažkoks partinio suvažiavimo vardo ir Žemaitės kolūkiai. Toliau seka magiškas žodis „vienok“ ir nurodoma, kur nesirūpinama nei gyvulių žiemojimu, nei jų produktyvumu: „Piliakalnis“, „Gegužės pirmoji“, „Jaunoji gvardija“, „Darbėnai“, „Žemaičių tiesa“ blogai pasiruošė gyvulių žiemojimui“. Kas bepasakys, kiek tada Kretingos rajone buvo kolūkių, tačiau ir toks sąrašas (matyt, dar nepilnas) liudija, kad bendra kolūkinė nuosavybė žmonėms tiek ir terūpėjo.

Tai liudija ir skaičiai: „minėtuose kolūkiuose stambiųjų pašarų sukaupta 70-90 proc., o sultingųjų pašarų – vos 40-60 proc.“, kolūkiečiai „nesiima priemonių stambiųjų pašarų kokybei pagerinti, prieš šeriant gyvulius jų nesmulkina, nešutina, neskanina“. Turbūt, neverta abejoti, kad savo karvutės ūkininkas tikrai niekada taip nekankintų, o kitaip kolūkyje, kur viskas bendra arba niekieno. Blogiausi – rajono kolūkių pirmininkai Šležas ir Bendikas, kurių „gyvulininkystės fermose dirbama be jokios darbų tvarkos, kad nėra nustatyta, kada karves šerti, melžti, išleisti jas pasivaikščioti ir pan.

Čia dar reikėtų atkreipti dėmesį į straipsnyje minimas pavardes: prie abiejų nėra komunistams įprasto „drg.“, o tai galėjo reikšti tik viena – buvę draugai „drg.“ greičiausiai buvo atleisti iš užimamų pareigų. Tokie būdavo slapti spaudos ženklai. O dar skandalingiau atrodo aprašyti faktai, kad net dviejų kolūkių pirmininkai Ruzgaila ir Jašinskas išpardavinėjo kolūkio gyvulius. Gal tai nebuvo blogai – gelbėjo karves nuo bado mirties? Pabaigoje, kaip įprasta, nurodymai partinėms organizacijoms, t. y. komunistų kuopelėms, gerinti politinį masinį darbą gyvulininkės temomis savo darbo kolektyvuose.

„Kiekvieno kolūkiečio šventa pareiga kovoti už Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir Lietuvos KP Centro Komiteto nutarimo įgyvendinimą“. Kiekvienais metais panašių nutarimų būdavo ne vienas ir visus reikėdavo „šventai“ įgyvendinti. Ir ne šiaip „įgyvendinti“, bet ir „šventai kovoti“.

Tęsiant apie gyvulininkystę – pranešimas apie pieno primelžimą per mėnesį rajono kolūkių fermose. Įdomūs skaičiukai: vienur iš karvės per mėnesį primelžta 223 l, kitur – tik 52,5 litro. Tas mažasis kiekis – tai apie 5 kibirus, tikrai mažoka.

Paprastai būdavo, kad lengviausio turinio, linksmiausias ir įdomiausias būdavo paskutinis bet kurio laikraščio puslapis. Panašios tendencijos išlaikytos ir dabar, nes svarbiausios, reikšmingiausios naujienos ar publikacijos spausdinamos pirmuose puslapiuose. O tada buvo kitaip: visi laikraščio kvadratiniai centimetrai tik propagandai.

Tačiau įdomių žinučių šį kartą buvo. „Šiomis dienomis Žemaitės vardo kolūkis įsigijo lengvąją automašiną „Moskvič“. Dabar šioje žemės ūkio artelėje yra trys sunkvežimiai „GAZ-51“ ir lengvoji mašina. Tai įgalina kolūkį greičiau atlikti visus žemės ūkio darbus, laiku ir greit atsiskaityti privalomaisiais pristatymais ir pan.

Kaip tas „Moskvič“ padės žemės ūkio darbams – neaišku. Be to, rusai tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui sugebėjo iš nugalėtos nacistinės Vokietijos pasiimti būtiną įrangą ir organizuoti dar 1939 m. sukurto „Opel Kadet“ modelio gamybą. Tai buvo pirmasis Sovietų sąjungoje masinis paprastiems žmonėms skirtas automobilis. Dabar toks moskvičius ir gaziukas – senųjų automobilių fanų grobis.

Ne tik Žemaitės kolūkis tada gavo moskvičius, nukopijuotus nuo vokiško opeliuko. Kita tos dienos laikraščio žinutė byloja: „Šiomis dienomis Joniškėlio rajono kooperatyvas gavo savo rajono kolūkiams 4 lengvuosius automobilius „Moskvič“. Rajono kolūkiai jau įsigijo per kooperatyvą 10 sunkvežimių“. Šiose žinutėse žodis „įsigijo“ reiškia, kad pagal planą Lietuvos kolūkiams paskirta kažkiek automobilių. Keistokai atrodo situacija, kad vienas rajono kolūkis galėjo turėti jau keletą automobilių, tačiau tuo metu Kretingos rajone tebuvo tik 100 telefonų (apie tai rašėme anksčiau).

Grįžkime prie žiemos reikalų kolūkiuose. Solidus dviejų laikraščio kolonėlių straipsnis – apie žąsų laikymą žiemą. Jo autorius – S. Gentvila, Kretingos IPS inkubacijos vedėjas. IPS – tai inkubatorinė paukštininkystės stotis. Straipsnyje gana išsamiai aprašyta, kaip tos žąsys turi būti laikomos, grupuojamos, kaip maitinamos. Labai reikšmingas nurodymas: „Motininis žąsų pulkas turi būti sudarytas iš sveikų ir normaliai išsivysčiusių žąsų, paliekant 3-4 žąsims vieną žąsiną“.

Žąsys turi žiemoti tinkamose patalpose, kai nėra pūgos – gali būti išleidžiamos į lauką, gauti kuo daugiau šviesos. O toliau – išsamūs nurodymai, kaip žąsys turi būti maitinamos.

Na, ir svarbiausia – žmonės iš įvairių Sovietų sąjungos kampelių vis dar kviečiami „įsisavinti plėšinius“. Todėl pirmajame puslapyje, garbingoje vietoje skelbiamas pranešimas apie Maskvoje įvykusį komjaunuolių ir jaunimo susirinkimą. Ar ne keista, kad imperijos sostinės jaunimo širdis „giliai sujaudino brangiosios partijos šaukimas vykti dirvonų ir plėšinių įsisavinti“.

Propagandinis tekstas prasilenkia su gyvenimo logika: ar įmanoma rasti jaunimo imperijos sostinėje, kurioje tuo metu patogaus ir aprūpinto gyvenimo sąlygos gerokai skyrėsi nuo provincijos, kuris savo valia ir dargi garbindamas komunistų partijos lozungus, masiškai važiuotų į plynlaukius? Iš buto Maskvoje – į palapinę nuogoje stepėje?

 10,594 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes