Skaitytojams siūlome dar vieną pasakojimą apie buvusius abiturientus, 1972 metais baigusius Kartenos vidurinę mokyklą. „Švyturyje“ paskelbus prieš 50 metų mokyklą baigusių abiturientų fotografiją, atsiliepė Ona Stonkutė–Slušnienė, šiuo metu gyvenanti Klaipėdoje.
– Ar iškart pradėjote mokytis Kartenoje, gal pradinė mokykla buvo kažkur kitur?
– Mes su mama gyvenome Pecelių kaime, tikras užkampis buvo. Pradinę mokyklą lankiau Dauginčiuose, kurie arčiau į Kartenos pusę, tačiau iki mokyklos tekdavo eiti pėstute ar ne keletą kilometrų. O žiemos metu – apsnigtais ir užpustytais laukais, dalis keliuko – per mišką. Žiemos dienos trumpos, tai rytą – tamsu, po pamokų – taip pat tamsu. Bijodavau vilkų, žmonės sakydavo, kad juos girdėdavo staugiant. Tais mūsų kaimo keliukais jokie autobusai niekada nevažinėdavo. Baimės tikrai buvo, ypač mažam vaikui. Kartais kas nors palydėdavo kokią kelio dalį, o šiaip – vienui viena.
– O po pradinės mokyklos – jau į Karteną?
– Taip. Metus ar dvejus dar teko pasimokyti senojoje medinėje Kartenos mokykloje, o vėliau – jau naujoje. Didelis įspūdis buvo persikraustyti į ką tik pastatytą didžiulį mokyklos pastatą. Pamenu, kad gal metus į mokyklą mokinius įleisdavo tik su šlepetėmis, saugojo grindis. Tiesą sakant, iš kaimų visokiais keliukais ir takeliais, ypač rudenį ar pavasarį, mes ateidavo su tokia avalyne, kad geriau jos nematyti. Šlepetės buvo lyg apsauga grindims. Bet neilgai, vėliau leido būti su batais. Be to, vaikams iš tolesnių kaimų buvo galima gyventi mokyklos bendrabutyje. Ir aš tame bendrabutyje praleidau nemažai laiko.
– Kur jis buvo?
– Senasis mokyklos bendrabutis buvo prie Kretingos gatvės ir plento sankryžos. Kiek žinau, dabar tas pastatas pertvarkomas. Kambaryje gyvenome po kelias merginas, dar ir nuotrauką su kambariokėmis turiu išsaugojusi. Sąlygos nebuvo prastos, tik pamokoms ruoštis buvo sudėtingiau, vis kas nors trukdydavo arba pačios visokių „reikalų“ prisigalvodavome. Tada ir mokymosi rezultatai suprastėjo. O šiaip vis tiek laukdavau savaitės pabaigos, norėdavau grįžti namo. Tik kad su tuo transportu būdavo sunku, autobusų stotelėje ne vieną valandą tekdavo pralaukti.
– Ar turėjote savo mėgstamą dalyką?
– Lietuvių kalbą ir literatūrą, istoriją. Iki baigiant aštuonias klases, mums lietuvių kalbą dėstė mokytoja Borumienė, labai puikiai mokė. Vyresnėse klasėse buvo jau kita mokytoja, bet man visus pagrindus davė būtent Borumienė. Galiu pasakyti, kad literatūrinius rašinius rašydavau bene geriausiai klasėje. Tikslieji mokslai, ypač matematika, sekėsi prasčiau, bet per kontrolinius darbus klasiokai „pagelbėdavo“. Dar mėgau istoriją. Baigusi vidurinę pirmiausia stojau į Klaipėdoje atsidariusį Pedagogikos fakultetą, bet man ten nelabai patiko, tai po metų patraukiau į Vilniaus kultūros mokyklą. Atsisveikindama su Klaipėda, to fakulteto istorijos dėstytojui pasakiau, kad man labai patiko jo paskaitos, tai jis apgailestavo, kad anksčiau to nepasakiau. Būtų galėjęs mane geriau paruošti, kad galėčiau universitete studijuoti istoriją. O aš Kultūros mokykloje pasirinkau bibliotekininkystę.
– Mokiniai nebūtų mokiniai, ypač vyresnėse klasėse, jeigu neprisigalvotų kokių išdaigų, pramogų. Ar bėgdavote iš pamokų?
– O kaipgi – kartais pabėgdavome.
– O kur Kartenoje galima pabėgti iš pamokų? Miestelis juk mažas?
– Dažniausiai patraukdavome per Minijos tiltą, pasukdavome link Alanto. Ten buvo graži pieva, nuošaliau nuo akių. Pavasarį, kai saulė jau gerokai pakaitindavo, grįždavome į pamokas įdegę, lyg iš kokio kurorto. Linksmas buvo laikas. Apskritai man mokykla paliko labai gerus įspūdžius ir atsiminimus. Iškylaudavome gamtoje, bene dažniausiai – kur nors piliakalnio papėdėje. Dainos, visokie žaidimai, laužai su kepamomis bulvėmis, – įprasti tais laikais dalykai.
– Matau vieną nuotrauką – kažkuris iš mokinių traukia akordeoną?
– Tai metais už mus vyresnis Antanas Krištupis. Linksmi buvome, kažkokie lyg iš prigimties išradingi, o muziką patys sugrodavome, juk nešiojamas radijo aparatas buvo retenybė. Kai be mokytojų, vieni patys, tai vien akordeonui pritariant ir šokius lauke organizuodavome. Kartą mokinių grupė važiavo į Baltarusiją, į Gomelį. Ten buvo didelis draugystės koncertas, lankėme kažkokią gamyklą.
– Kartena buvo Žemaitės vardo kolūkis. Ar jus varydavo į žemės ūkio talkas?
– Tai buvo neišvengiamas dalykas. Dabar jau nepasakysiu, kiek kartų, kaip dažnai eidavome į tuos kolūkio laukus, bet tokia praktika buvo. Kasdavome bulves, burokus ar kažkokius runkelius, raudavome linus… Visokių darbų mums sugalvodavo. Talkos trukdavo beveik visą dieną. Užtat kokioje nors sodyboje gaudavome pietus, būdavo tikros vaišės. Kai visi krūvoje – linksma būdavo. Ir visokių „baikų“ tada netrūkdavo.
*****
Ona Slušnienė iki šiol retkarčiais pamiklina plunksną, parašydama vieną kitą posmelį. Kaip užeina kokia nuotaika ir mintys…
Kiemas žiedlapių pilnas –
Krenta ir vysta.
Kaip praėjusi meilė – išbarstyta.
Taip, kaip baigiasi jaunystė…
Krenta, krenta… ir vysta.
Tik pavasaris žalias
Vis kelias ir kelias.
Kad žmogui taip paprasta būtų –
Pavasario žiedais barstytas kelias…
Likimas mano čia ramus
Ir viskas už mane nuspręsta.
Tai ko tu, širdie, blaškaisi?
Kodėl ugnis negęsta?
23,944 peržiūrų (-a)