Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Tęsinys.)
Šis tas iš praeities faktų
Kretingiškiai, žinoma, viską žino. Prašalaičiai nežino. Savo malonumui pasidomėjau Kartenos krašto Budriais, jų istorija. Kažkada gyveno Budriuose itin puiki šviesuomenė, kuri rinko visa ką, kas vertinga žinoti, prisiminti, branginti. Kaupė tai, kad kitiems išliktų. Pagarba jiems, esantiems ir nebesantiems. Bet man nebuvo laimės ir laiko šitai pas ką nors rasti. Biblioteka?.. Kai už durų laukia taksi? Žvilgtelkim bent į „valdiškus“ visiems prieinamus faktelius.

Labai senais laikais daug žemių priklausė ne tik dvarams, bet ir bažnyčioms. Tai ir Kartenos krašto Budriai kadais buvę Kartenos klebonijos valda. Mykolo Sapiegos dėka šiai klebonijai priklausė 70 valakų žemės. (Taip parašyta!) Vienas valakas yra daugiau nei 21 ha – 21,38. Vadinasi apie 1.5 tūkstančio ha ploto Kartenos bažnyčiai priklausančių kaimų. Abakai, Budriai, Šmulkščiai, dalis Kartenos… Įdomu būtų paskaityti kokių nors tyrinėjimų, kaip bažnyčios tvarkėsi su tokiais turtais ir kaip garbingai juos naudojo. Po kurio laiko dalis šių žemių buvę atiduota valstybei. Kad žmonėms būtų arčiau religiniai patarnavimai, kad nereiktų eiti iki Kartenos, XVIII a. antroje pusėje Budriuose buvo pastatyta koplyčia, kurią aptarnaudavo Kartenos kunigai. Caro laikais po 1863 m. sukilimo buvo ne tik lietuviška spauda uždrausta, bet buvo ir toks laikotarpis, kai buvo draudžiama remontuoti ar statyti naujas katalikų bažnyčias. XIX a, pabaigoje šis draudimas buvo atšauktas. Tada Lietuvoje, Žemaitijoje buvo kilęs gražus vajus statyti naujas bažnyčias. Iki Didžiojo (Pirmojo pasaulinio) karo jų pastatyta daug ir gražių, kurios ir šiandien didingos – kaip Švėkšnos, Salantų, Palangos, Akmenės…
Greičiausiai per šį bažnyčių statymo sujudimą neatsiliko ir Kartenos Budriai. Pasiturintys parapijiečiai, kunigo Povilo Svilo vadovaujami, 1903 m. pastatė naują dabartinę medinę bažnyčią, varpinę, šventoriaus mūrą ir iškilmingus vartus. Parapija įsteigta 1926 m.
Buvo ir Budrių seniūnija
Ilgą laiką Lietuvos kaimų kultūrinis, bendruomeninis, socialinis gyvenimas sukosi prie bažnyčių. Dabar senųjų bažnyčių apsauga, remontu daug rūpinasi paveldosauga.

Skoningai atnaujinta Budrių bažnyčios išorė. Išmananti akis parinko spalvas sienoms ir jų apvadams. Vidaus pamatyti neteko. Gražūs siauri aukšti bažnyčios langai. Jų daug. Didingi vartai. Tai pro juos čia savo dvasiniais reikalais eina jau trečio šimtmečio šimtmečio budriškių kartos. Ir Stanislovo Lyguto, to berniūkščio iš Nausodžio, bočeliai, tėveliai…
Jau nuo 1861 m., dar caro laikais, buvo įsteigta Budrių seniūnija. Ir gyvavo ji daugiau kaip šimtą metų. Sukilimai, karai ir pokaris, visokios permainos, kaip ir visur, taip ir čia, griovė, žalojo ir vėl iš naujo šviesino, ugdė žmonių gyvenimus. Žemaičiai tvirti. Žemelė jiems padėjo. Gražiai dirbama, duoną auginanti žemelė ir tvirti iš senovės išlaikyti žmonių sugyvenimo, bendruomeniškumo papročiai.
Yra buvęs muziejukas
Įvairiais laikais įvairiai Budriai laikėsi. Bet visada buvo kupini gyvenimo bruzdesio, kaimiškų darbų. Ir kaimiškų gerų dainų bei linksmumo. Senoliai, kurių nebėra, palikdavo savo papročius, savo dainas, vietos meistrelių daiktus. Naujoji karta vis perimdavo, tęsdavo. Bet su laiku daug kas pasilpo… Internetas teberašo, kad Budriai turi savo etnografinį muziejuką. Vietos šviesuomenė buvo įsteigusi, sunešusi, aprašiusi. Ir jis jau išardytas, nebeegzistuoja. Tik dar viena kita muziejinė troba, vienas kitas dar tikrai senas medis, dar vienur kitus ir senovinė gėlė, koks krūmas. Šiaip baigia viskas nunykti, kas bent kiek tradicinį kaimą primena.

Mokykla Budriuose buvo įkurta taip pat dar caro laikais – rašoma, kad 1909 m. Lankiausi 2021-aisiais metais – jokios mokyklos nebėra. Bet mokyklinis autobusiukas dar užsuka. Vadinasi, jaunimo yra. Mokyklos pastate, esą, auginami svirpliai. Ar tai jau bus mūsų krašto maistas?.. Nebe skerstuvės, nebe vėdarai… Budrių pavadinimas esąs kilęs nuo žmogaus vardo – Budrys. Juk senais amžiais pavardžių nebuvo, tik vardai. Budrys ką nors reiškė, galbūt pareigas, gal jis turėjo būdrauti, ką nors stebėti, pranešti ar pranašauti.
(Bus daugiau.)
46,876 peržiūrų (-a)