Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Tęsinys. Pradžia Nr. 23)
Stasiuko Nausodis, Prūdupio slėnis
Budrių kaimynystėje – Nausodis. Kažkur čia teka gražaus pavadinimo upeliūkštis Prūdupis, savo nedidelę vagą įtaikantis į Miniją. Jau kaip patinka toks upelio pavadinimas – Prūdupis! Aiškiai žemaitiškai. Graži pakalnė ir įkalnė, kurios viršuje kažkas ypatinga kažkada yra įvykę, nes pastatyta koplytėlė, koplytstulpis. O netoli ir didingas senas ąžuolas stovi. Kaimas esąs įkurtas senais amžiais – per valakų reformą. Bet žmonių gyvenimai čia jau skaičiuojami tūkstantmečiais, nes čia pat yra Mišučių piliakalnis. Nemačiau jo. O seniai dūšią traukia.
Pagarba kretingiškiams, jie turi puikiai susitvarkę žinias, informaciją apie savo kraštą. Pagarba kretingiškiui muziejininkui Juliui Kavarskui, daug Kretingos kraštą tyrinėjančiam, aprašančiam skelbiančiam visuomenei. Kaip įdomu būna visa tai skaityti! O šiaip žemaitis prašalaitis tik pasižvalgai pralėkdamas, bandydamas rasti kad ir menkutį atliepimą į klausiamą žvilgsnį – kas čia kur kada buvo…
Gražus tas Prūdupio slėnis, tvirta žemelė aplink, auginusi ir tebeauginanti duoną. Tai čia kažkur ir buvo Lygutams priklausantys 15 ha žemės, kuriuos paskui sukolektyvino į kolūkį. Ir duonos nebebuvo iš kepti. Tai bėgdavo pustekinis tas basas barniūkštis po keliolika kilometrų iki Kretingos turgaus, mamos suruoštus kiaušinukus nešinas…
Tai čia kažkur ir buvęs senas Lygutų ūkis, kur ir internete tebėra žinia, jog Nausodyje buvus 1807 m. statyta etnografinė troba, priklausiusi B. Lygutienei.
Po Nausodį dar senas ąžuolas žvalgosi
Ilgu to gyvasties pilno ir judraus kaimo gyvenimo. Ilgu tų vaikiūkščių, basų ir balsingų, kuriuos pati žemelė augino, ugdė. Ir gerais, išmintingais žmonėmis užaugino. Visada įdomu pažvelgti į tą žemę, į tą aplinką, kuri gražios dvasios žmones užaugina, Šiuo atveju domiuosi, kuri gi žemelė, kurie takai, kurie medžiai augino, išugdė Stasį Lygutą – agronomą, gerą, atsakingą vadovą, puikios šeimos žmogų, visada itin mylėjusį vaikus ir jaunimą.
Kažkur čia, kur Nausodžio Prūdupis, kur senosios koplytėlės ir vis aukštai iškelta galva besidairantis senas ąžuolas, ir buvo tie pirmieji Stasiuko gyvenimo žingsneliai. Paaugo – tai pustekinis mokyklon į Budrius. O kai dar labiau ūgtelėjo – ankstyvais rytais pustekinis į Kretingos turgų. Vienas! Su mamos įduotais kiaušiukais ir su gražia viltim, kad grįš tą patį kelią duonos kepalėlį nešinas. Ir kas benupieš iš vaizduotės tuos gražiausius Minijos slėnius, kuriuos – tai pakalnėn, tai įkalnėn – berniūkščiui tekdavo perbėgti. Kas tuos laukų, pievų kvapus beprimins… Pati dvasia pagirdoma žemelės gražiosios dvelksmo. Žemelė, gražioji, dosnioji žemelė vis labiau ir labiau ėmė dominti mokinuką – Stasiukas tapo agronomas. Puikus didžiulio ūkio vyriausiasis agronomas. Pradėjęs Nausodyje nuo kasdienio žemelės darbo ir palypėjęs iki vyriausiojo agronomo viename stipriausių ūkių šalyje.
Kažkada buvęs garsus Mišučių dvaras. O Nausodis – gatvinis rėžinis tų laikų kaimas.
Čia sename ūkyje gyveno Stasio Lyguto mama Melanija Lygutienė, tėvukas Juozapas Lygutas ir vienuolika metų vyresnis Stasiuko brolis, paveldėjęs tėvo vardą, Juozapas Lygutas. Brolis Juozapas gyveno ir atžalas paliko Kartenoje. Stasiukas Lygutas buvo tik šešerių, kai neteko tėvo. Malvina Lygutienė liko viena su dviem sūnumis. Antrasis pasaulinis karas. Dar tebesmilksta karo degėsiai… Bet yra savas kiemas, gyvoji kiemo bendruomenė – gyvulėliai, paukščiai. Yra daržai, laukai. Yra kasdienis darbas – darbas išgyventi. O išgyvenant – svajoti! Abu Lygutukai, kad ir dirbdami nuo ryto iki vakaro, apie mokymąsi svajojo.
Gyvenimo švyturys buvo Mokytojas
Nuo pirmos klasės broliai Lygutai lankė Budrių septynmetę. Tik pora kilometrų nuo Nausodžio. Lengva ir patogu, kol nešalta, bėgti basiems. Prie mokyklos buvo graži klegesio pilna alėja. Pirmieji nuotykiai, pirmieji mokytojai. Kai šioje mokykloje mokėsi Stasys Lygutas, jo brolis Juozapas jau lankė Kartenos vidurinę.
Jaučiu didelę pagarbą žmonėms, kurie siekė mokslo, mokėsi, bet vis tiek išliko prie žemės, prie savo krašto, prie kasdienių darbų nelengvų. Mokėsi vakarais, mokėsi neakivaizdiniu būdu. Ir visada laikė ranką ant savo krašto, savo žemės pulso. Darbas ir įveiktas vargas užgrūdina. Tokie buvo abu Lygutukai iš Nausodžio, iš Budrių užgrūdinti, viską įveikiantys.
Budriuose dirbęs puikus mokytojas Vincas Jankauskas. Buvęs itin tėviškas. Mylėjęs, globojęs vaikus. Rinkęs, aprašęs šio krašto istoriją. Budriškiams paliko vien šviesius, pagarbius prisiminimus. Priglaustas Budrių kavinaitėse – dabar jau kartu su daugybe savo mokinių.
(Bus daugiau.)
22,145 peržiūrų (-a)