1953 m. Budriai. Ktetingos rajonas. Budrių septynmetės mokyklos septintokai. Pirmas iš dešinės mokyklos direktorius Vincas Jankauskas. Antras iš dešinės mokinukas (tamsiu treningu ir basas) - Stanislovas Lygutas. Stasiukas.

Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 24)

Budriai „neapsitujinę“
Po Nausodžio sustojome prie Budrių kapinių. Jos, beje, „apdorotos“ pagal tą pačią visur prasiautusią madą – išnaikinti medžius, išnaikinti krūmus, palikti nuogus paminklus. Lyg išvarytos ir dūšelės… Visur taip. Visur! O nuvažiavę į senąsias Bitėnų kapinaites džiaugiasi: kaip ten gražu ir visas sakralu… Ten žalia, ten medžiai. Ten nei lapai, nei samana nėra žmonėms „priešai“. O šiaip mūsų miesteliuose, kaimuose išvaryti medžiai ir iš sodybų. Vien tujomis daugelis „apsitujinę“. Verslo galia galinga, įsigali net į madą. O mada juk dar galingesnė. Gausybė privačių medelynų toliau „tujina“ Lietuvą… Ne klevas, ne uosis, ne kvepianti liepa – tujos visur. Verslo „įskiepytos“ į sąmonę. Tiesa, Budriai dar nėra taip „apsitujinę“. Pagarba jiems už tai.

Apie 1936 m. Nausodis. Kretingos rajonas. Malvina Lygutienė – Stasiuko, (Stasio Lyguto) mama, Juozapas Lygutas jaunesnysis – vienuolika metų vyresnis Stasiuko brolis, Juozapas Lygutas –tėvas.

Raitužėlis buvo
Asfaltai. Mašinos. Dabar jau retas kelelis, retas takelis aplink Kartenos krašto Budrius belikęs, kurs buvo kadaise, kai čia greitas ir patogus susisiekimas buvo arkliais. Raitas ant gražaus arkliuko, prilygstančio žirgui, čia jau jodinėjo ir Stasys Lygutas.
1957 m. baigęs Kartenos vidurinę mokyklą, liko gyventi Nausodyje pas mamą. Dirbo paprastus kaimo ūkio darbus. Kažkas pastebėjo gabų, atkaklų Stasiuką. Ir Stasiukas niekada nieko nenuvylė. Stasiuko brolis Juozapas Lygutas jau buvo turėjo neblogą valdišką darbą. Dirbo Kartenos „paruošose“. Paskui buvo Kartenos apylinkės pirmininkas. Kartą Juozapas buvęs Budrių mokytojo Jankausko pabartas, kam Stasiukui batų nenuperkąs. Šis ir į mokyklos užbaigimo šventę basas iš Nausodžio atbėgęs, basas ir nuotraukoje įamžintas. O Juozas kaip tik jau ir buvęs nupirkęs. Buvę kažkur padėti ant lentynos. Skubėdamas į mokyklos baigimo šventę, Stasiukas nebespėjo jų nei rasti, nei prisiminti. Gerai ir nežinojęs, ar tie batai tikrai yra, ar dar tik pažadėti. Įpratęs vis basom.
Brolis Juozapas Lygutas buvęs geras žmogus, geras tarnautojas, karteniškių gerbiamas ir mylimas. Aptinku dar esant Kartenoje Lygutų pavardės. Atžalos. Juozapas Lygutas jau Kartenos kapeliuose. Greta srauniosios Minijos. Ji lyg pats gyvenimas iš praeities į ateitį srūva, vis naujas atžalas tai augindama, tai vėl žemelės link lenkdama…

2021 m. spalis. Pirmas žvilgsnis į Budrius. Kretingos rajonas. Iškart po dešine matyti kapinės. Ten ilsisi Amžinybėje jau kelios Lygutų kartos. Ir dar daug daug nelengvą, bet prasmingą ir teisingą kaimo gyvenimą gyvenusių budriškių.

Agronomas ir „naktiniai darbininkai“
Kad Stasys Lygutas Žemės ūkio akademijoje jau mokėsi agronomijos, jau po antro kurso buvo galima agronomu pradėti dirbti. Tapo agronomas savo kaime Nausodyje. Paskui Nausodį prijungė prie Budrių. Jau didesnio ūkio agronomas. Svarbiausias darbas – javapjūtė. Bent sugabenti javus po stogu. Tada jau ramu. Iškuls su kuliamąja. Vieną naktį Stasys pajuto lyg kažką netoliese žybsint, lyg kažką dūzgiant. Atsikėlė ir eina žiūrėti.
Ir tikrai! Keli Nausodžio vyrai ir kelios moterys vogčia bekuliantys suvežtus valdiškus ūkio javus. Sau, žinoma. Nepasisekė. Vos pradėjo – ir agronomas jau čia. „Na, ką čia veikiam, kaimynėliai?..“

Apie 1962 m. Kretingos rajonas, laukuose prie Budrių. Svarbi diena kaime: traktoriaus traukiama sėjamoji! Jau ne iš sėtuvės, ne saujomis sėjėjai sėja, o mechanizuotai! Antras iš kairės ant „sėjalkos“ stovi Stasys Lygutas.

Rodės geri kaimo žmonės, dori vyrai, moterys, o štai šitaip…
Iš tėvelių ir protėvių Stasys Lygutas paveldėjo tvirtą atsakomybę už viską, kas aplinkui vyksta, meilę žmonėms. Ir ramų, pagarbų bendravimą. Dar toks jaunas Stasiukas žinojo, kad rami kalba, pagarbus elgesys laimės daugiau nei sukeltas triukšmas ir grasinimai.
Atsiradęs pas „naktinius kūlėjus“, tik paprašė, kad vyrai viską išjungtų, viską sutvarkytų ir eitų namo. Neįskundė jų agronomas valdžiai. Būtų gavę po kokius dešimt metų. (Kartenoje jau buvo tada vadinamasis „įgaliotinis“. Būtų užtekę tik jam pranešti.) Nesukišo kaimo kaimynų į kalėjimą. Ir net niekam iki pat šiol apie tai neprasitarė. Tik dabar, daugiau nei po šešiasdešimties metų. Pavardes, vardus ir dabar žino. Įkliuvusieji po šio įvykio tapę geriausiais darbininkais. Jie visą gyvenimą agronomui rodė pagarbų prielankumą, nors Stasys Lygutas netruko iš Nausodžio, iš Budrių išvykti.
Ūkis, kurio centras ir buvo Budriai, jau turėjo savo sunkvežimį. Stasys Lygutas organizuodavo moteris sunkvežimiu į turgų nuvežti. Kaimo moterims tai buvo nenusakoma laimė!
(Bus daugiau.)

 9,690 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes