Janė Leščiauskienė.

Kukli ir Kartenos miestelio gatvėje beveik nepastebima šeimos gydytoja Janė Leščiauskienė sutriko, kai artėjančių Joninių proga paprašiau duoti interviu, papasakoti apie save, karteniškius, kaip jie saugo (ar nesaugo) savo sveikatą. Tačiau jau pokalbio pradžioje ji atvirai prisipažino: kai pirmą kartą nuo kalno leidosi į Minijos slėnį ir pamatė Karteną, ir sau, ir savo artimiesiems pasakė: čia mano vieta, čia noriu būti ir dirbti.
Taip nuo 1981 metų balandžio 1-osios gydytoja pradėjo darbą vaizdingame Minijos slėnyje įsikūrusiame miestelyje. Kaip pasakojo J. Leščiauskienė, po studijų Kauno medicinos institute, ji trejetą metų dirbo Sedoje, po to – net šešerius metus Kauno III klinikinės ligoninės kūdikių skyriuje. Kai atėjo žinia ir pasiūlymas dirbti pediatru Kartenoje, atvažiavo apsižiūrėti.
„Buvo ankstyvas pavasaris ir kai leidžiantis į slėnį nuo Plungės pusės atsivėrė Kartenos vaizdas, pamaniau: arba mane kas išvarys iš darbo, arba dar kas atsitiks, bet iš čia savo noru aš neišeisiu. Taip ir likau Kartenoje“, – prisiminė gydytoja.
Per tą ilgą laiką sveikatos apsaugos sistemai teko išgyventi ne vieną pertvarką ir pokyčius. Kai atėjo būtinybė persikvalifikuoti į šeimos gydytojus, dar dvejus metus teko pasimokyti ir Kaune, ir Klaipėdoje.
„Tačiau mano genuose taip ir liko didžiausios simpatijos ir dėmesys vaikų sveikatai. Kai tėvai atveda savo vaiką, kažkas lyg suspurda manyje. Man būna tikrai laiminga diena, kai į ambulatoriją ateina vaikai“, – neslėpė jausmų J. Leščiauskienė.
O vaikų ir jaunimo miestelyje vis mažėja. Gydytojos žodžiais tariant, jaunimui reikia darbo, o čia darbo vietų labai maža. Daug kas renkasi Klaipėdą, Palangą, o Kartenoje įsivyrauja vyresnio amžiaus žmonės. Pastaraisiais dešimtmečiais Kartena akivaizdžiai pagražėjo, puikiai tvarkomos ir viešosios erdvės, ir gyventojų sodybos, tačiau gyventojų skaičius nedidėja. Jau ne vienerius metus gydytojai rūpi, kas ją pakeis, užims jos vietą.
Tarpusavyje besikalbėdami karteniškiai visada gražiausiais ir nuoširdžiausiais žodžiais apibūdina savo daktarę. Kaip, kada susiformavo tokie aukšti moraliniai profesiniai principai, kas buvo jos mokytojas ar kažkada sutiktas idealas, kurį norėjosi sekti?
„Man atrodo, čia daug kas iš mano mamos. Aš kilusi nuo Telšių, o mama buvo paprasta kaimo moterėlė. Bet visiems visada reikalinga. Ji tebuvo baigusi tris mokyklos skyrius, buvo savamokslė siuvėjėlė, ėjo dirbti į kolūkį. Tačiau mokėjo apsiūti vaikus, pasiūti įkapes, jeigu kam karvė veršiuojasi – ji neatsisakydavo padėti. Visur jos būdavo pilna, jos būdas buvo – visiems visada reikia padėti. Kai mes, vaikai, tai matydavome, gal ir mes panašūs į savo mamą tapome“, – pasakojo J. Leščiauskienė.
Šeimoje buvo net šeši vaikai, Janė – vyriausia, tėvai labai norėjo juos į mokslus išleisti. Pirmaisiais metais po vidurinės mokyklos baigimo, gydytojai nepasisekė patekti į tuometinį Kauno medicinos institutą, šiek tiek pritrūko balų, bet antras kartas buvo sėkmingas.
Gydytoja sakė, kad iki šiol visi jos broliai ir sesės gyvi, jie labai artimi, bendrauja tarpusavyje kiekvieną vakarą. „Esame kaip kumštis ar vienos rankos pirštai“, – sakė gydytoja.
Studijuojant jai teko sutikti ne vieną puikų dėstytoją ir gydytoją, kai dar besimokydama trečiame kurse pradėjo dirbti. Visada geru žodžiu prisimena docentą Šimkų, studentų grupės vadovą docentą Kiauleikį. „Man atrodo, svarbiausia buvo, kad pačiam netrūktų noro mokytis, gilintis į savo specialybę, visais būdais semtis profesinių žinių“, – teigė J. Leščiauskienė.
Paklausta apie karteniškių sveikatą, kaip jie rūpinasi savimi, gydytoja išskyrė keletą grupių. Vieni net perdėtai sureaguoja į kiekvieną savo menkiausią negalavimą, net blogiau naktį miegoję skuba paskambinti ir pasibėdavoti. Yra ir tokių, kuriems jų sveikata – lyg visiškai svetimas dalykas, neatsiliepia net į paraginimus periodiškai pasitikrinti sveikatą. Kiti lankosi pas gydytoją daugiau mažiau reguliariai, nelaukia, kol sveikata visai „sustreikuos“.
Gydytoja turėjo ir skaudžių pastabų dėl dabartinių vaikų fizinio neveiklumo. Jiems dabar rūpi tik kompiuteriai, planšetės, žaidimai. Kiemo žaidimai, aktyvus judėjimas, buvimas gryname ore tampa lyg nereikalingi, užmiršti, svetimi.
„Susiduriu net su tokiais pavyzdžiais, kad vaikui, atvestam pas mane į apžiūra, mama ar tėvas pakiša jam po akimis telefoną, kad tik jis neatitrauktų dėmesio, kad būtų ramesnis“, – dalinosi įspūdžiais gydytoja. Jos žodžiais tariant, būna, kad netgi valgant vienoje vaiko rankoje šaukštas, kitoje – telefono ekranėlis. O kiek vaikų mokyklose dėl menkiausios priežasties atsisako lankyti fizinio ugdymo pamokas, o tėvai tai toleruoja.
„Toks sustabarėjimas, kažkoks perdėtas vaikų sėslumas mane labiausiai neramina“, – sakė J. Leščiauskienė.

 11,393 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes