Kretingos ligoninės vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas teigia, kad šiuolaikinės rajoninio lygio ligoninės veikla neįmanoma be būtiniausios diagnostinės aparatūros. Per trejetą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių iš esmės pasikeitė sveikatos apsaugos standartai, dabar rajoninėse ligoninėse būtina turėti rentgeną, echoskopą ir kompiuterinį tomografą. Tokia kompleksinėje darnoje esanti diagnostinė aparatūra ne tik padėtų gydytojams tiksliau nustatyti susirgimus ir parinkti tinkamiausius gydymo metodus, bet ir provincijos gyventojų neverstų diagnostikos galimybių ieškoti už dešimčių ar šimtų kilometrų didmiesčių ligoninėse.
– Kol nebuvau ligoninės vadovas, man atrodė, kad Kretingoje yra kompiuterinis tomografas. O pasirodė – nėra. Man atrodo, kad toks prietaisas rajoninei ligoninei būtinas, juolab, kad Lietuvoje keliolika rajoninių ligoninių juos turi ir naudojasi. Suprantama, Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į bendrą sveikatos apsaugos situaciją ir politiką, sprendžia, kiek tų tomografų reikia, kur jie turi būti ar nebūti. Tačiau ligoninės, kurios turi tokią aparatūrą, nesuko sau galvos dėl diagnostinės technikos įsigijimo. Manau, kad Kretingos ligoninė, ministerijai teikdama tokią paraišką, nebūtų kažkuo išskirtinė ar vienintelė.
– Tokia aparatūra kažkiek unikali. Kaip ji užsakoma, kaip tiekiama, sumontuojama, kaip rengiami su ja dirbantys specialistai?
– Kompiuterinis tomografas yra daug aukštesnės klasės aparatas nei rentgenas. Visiškai kitą veikimo principą turi ir echoskopas. Tai ultragarsinis aparatas, nedarantis žmogaus organizmui jokio neigiamo poveikio. Pacientas, siekiantis išsiaiškinti savo negalavimo priežastį, gali praeiti bent keletą diagnostikos etapų. Pirmiausia, suprantama, yra šeimos gydytojas. Su jo siuntimu žmogus gali patekti pas specialistą, kuris paprastai skiria echoskopiją. Jeigu jos nepakanka, gal prireiks rentgeno aparato. O tolesni diagnostikos etapai – tai kompiuterinė tomografija, magnetinis rezonansas, angiografas, kuriuo atliekamas kraujagyslių tyrimas. Šiuo metu tik Vilniuje ir Kaune yra pozitronų emisijos aparatai, esantys diagnostikos aparatų „viršūnėje“. Panašiomis pakopomis valstybė ir nustato diagnostikos etapus. O šalia, neužmirškime, ir įvairius laboratorinius tyrimus. Mano įsitikinimu, šiuolaikinė ligoninė turi turėti echoskopiją, rentgeną ir kompiuterinį tomografą. Tai – lyg minimalus aparatūros paketas, be kurio gydymo įstaiga negali tokia vadintis.
– Matyt, prieš keletą dešimtmečių apie tokią aparatūrą ne kiekviena gydymo įstaiga būtų galėjusi svajoti?
– Pažanga yra pažanga. Jeigu jau kalbėti tik apie tomografus, tai ir jų modelių galimybės būna įvairios. Pavyzdžiui, jeigu tomografu norime atlikti širdies darbo tyrimą, tomografas turi pagauti širdies raumens darbą, trunkantį sekundės dalis. Tokias galimybes turi ketvirtosios kartos tomografai. Toks buvo įdiegtas ir mano ankstesnėje darbovietėje. Visa tai – pacientų labui, kad netektų ne vieną kartą lankytis įvairiose ligoninėse, laukti eilėse, kad atlikti būtinus tyrimus. Taip neturėtų būti, kad mes dėl diagnostinės aparatūros trūkumo verstume pacientus blaškytis po įvairias ligonines. Paimkime kad ir gyventojų statistiką. Aplinkiniuose Skuodo, Plungės ir Kretingos rajonuose gyvena apie 50 tūkstančių žmonių. Kompiuterinis tomografas reikalingas kasdieniam darbui.
– Kuriems Kretingos ligoninės skyriams kompiuterinis tomografas būtų reikalingiausias?
– Pirmiausia – vidaus ligų skyriui. Šiuo metu jis gerai sukomplektuotas, dirba stipriausi gydytojai – ir vyresnės kartos, ir jaunesni. Būtent vidaus ligų skyrius atlaikė kovido pandemijos krūvį. Jeigu paminėti užsienio praktiką, tai ligoninėse, neturinčiose kompiuterinio tomografo, buvo statomi konteinerinio tipo tomografai, kuriais greičiau ir efektyviau buvo nustatomos galimos kovido pacientų komplikacijos. Tad, jeigu kalbėti apie įprastą Vakarų praktiką, ligoninėje, priimančioje kovido ligonius, per keletą mėnesių ar pusmetį turėjo atsirasti kompiuterinis tomografas. Tik tokiu būdu įmanoma nustatyti ir tikslesnes diagnozes bei komplikacijas, parinkti efektyviausią gydymą. Kovido piko metu mes ligoninėje turėjome 40 lovų kovidiniams ligoniams. Šiandien galiu tik bendrais bruožais samprotauti, kiek ligonių mes nenustatėme pilnos diagnozės, gal kažkuriam reikėjo intensyvesnio gydymo ar gydymo korekcijos, gal būtume galėję skirti kitus medikamentus. Be kompiuterinio tomografo to padaryti negalėjome. Pavyzdžiui, rentgeno aparato tyrimo duomenys paprastai vėluoja bent keletą dienų, jis nepastebi pačios plaučių uždegimo pradžios. O tomografo galimybės jau visai kitos, su juo galima pastebėti pačias uždegimo užuomazgas ir skirti atitinkamą nepalyginamai efektyvesnį gydymą. Manau, ne vienas pamena ir įvertina, kad kelios dienos kovidu sergančiam pacientui galėjo būti ir lemiamos. Todėl šiandien esu visiškai įsitikinęs, kad šiuolaikinė medicina turi būti pažangi, būtina daryti tai, kas priklauso, nes visi diagnostikos ir gydymo etapai, galimybės jau išbandyti, yra žinomi, mokslu nustatyti. Taip mes sulauktume ir didesnės pagarbos bei pritarimo iš visuomenės. O jeigu mes neturime tinkamų priemonių – rezultatai visai kiti. Ir vertinimai mūsų adresu.
– Jūsų nuomone, ar vykstant nesibaigiančiai sveikatos priežiūros įstaigų reformai, nesulauksite neigiamo atsakymo iš Sveikatos ministerijos dėl kompiuterinio tomografo įsigijimo?
– Nemanau, kad daugeliui rajoninių ligoninių reiškiamoms iniciatyvoms ministerija ims ir pritars. Ankstesnio darbo patirtis liudija, kad greitai ar automatiškai niekas neįvyksta, netgi turint savivaldybės pritarimą ir jos palaimintą finansavimą. Dabartiniai ministerijos planai apie 15 rajoninių ligoninių padaryti savotiškais „atpirkimo avinėliais“, reiškia, kad pagaliai ar pagaliukai mums gali būti kaišiojami. Kai Kretingoje lankėsi sveikatos ministras Arūnas Dulkys, manau, kad ir rajono meras Antanas Kalnius, ir Seimo narys Antanas Vinkus turėjo teirautis, gal ir akis į akį, kas bus daroma su Kretingos ligonine: ar ji bus transformuojama, ar bombarduojama, ar bus sugalvoti kažkokie kiti jos vystymo būdai. Mums daug geriau žinoti tiesą nei dėl nežinomybės tuščiai tikėtis kažko, kas nebus įgyvendinta.
– Tačiau ar Kretingoje esantis kompiuterinis tomografas bus reikiamai apkrautas, pakaks pacientų?
– Šiuo atveju turėkime galvoje dvi aplinkybes. Tomografas yra tik aparatas, jis tiria ir parodo. Jis neparašys jokios diagnozės. Tai prieinama tik tyrėjui, gydytojui. Tik jis gali vertinti vaizdus, nuotraukas, esant tam tikram susirgimui. Tokiu būdu, tik nuo gydytojo kvalifikacijos, profesionalumo priklausys, kokį vardą ar atgarsį, įvertinimą turės Kretingos ligoninės tomografas ir su juo dirbantys specialistai. Turi susiderinti du dalykai: tomografas, atitinkantis šiuolaikines technines galimybes, ir kompetentingas specialistas. Ir dar viena aplinkybė: jeigu kad ir Klaipėdoje tomografo tyrimo gali tekti laukti dvi, tris savaites ar net ilgiau, tai gal Kretingoje tai bus galima atlikti greičiau. Čia veiks rinkos dėsniai: daryk laiku, daryk geriau – tada bus rezultatas.
– O kaip su specialistais, iš kur jie Kretingoje atsiras? Gal juos dar ir apmokyti turi tomografus gaminanti firma?
– Ne visai taip. Nesvarbu, ar tai būtų „Canon“, ar „Philips“ firmos tomografas, darbas su juo yra panašus, tai lyg vairuoti skirtingų gamintojų automobilius. Juk pakanka turėti vairuotojo teises. O aparatas – kuo jis aukštesnės klasės, tuo gydytojui lengviau diagnozuoti ar vertinti. O dėl gydytojų – viena specialistė yra ruošiama įstaigos lėšomis, neilgai trukus baigs mokslus, galės pradėti dirbti pas mus. O dėl tomografo duomenų vertinimo – viskas atliekama nuotoliniu būdu. Specialistai gali būti Vilniuje ar Kaune, bet kur, šiuo metu jų rinkoje yra. Fiziškai tokiam specialistui visai nebūtina būti šalia tomografo. Žinau ne vieną gydytoją, dirbantį kad ir Norvegijos klinikose, o fiziškai jo tikroji darbo vieta – kažkur Vilniuje. Tai jau ne problema, o šiuolaikinių technologijų galimybės ir privalumai. Savivaldybei ar ligoninei nereikia rūpintis gyvenamuoju plotu tokiems specialistams, o pacientą prie tomografo aptarnauja vidurinės grandies medicinos personalas.
– Viešuose pasisakymuose esate minėjęs apie būtinybę rajoninio lygio ligoninėse turėti ir ankstyvąją onkologinių susirgimų diagnostikos galimybę. Kiek tai svarbu?
– Turėti moterų krūtų tyrimo aparatą – tikrai svarbu. Jis lyg ir nepigus, kainuoja apie pusantro šimto tūkstančių eurų, tačiau jo nauda būtų didžiulė. Jo dėka galima nustatyti ir gerybinius auglius, ir onkologinius. O dėl galimybės nustatyti onkologinio susirgimo pradžią, ankstyvąją stadiją, manau, visi sutiks, kaip tai svarbu. Svarbu pacientui, svarbu valstybei, jeigu atsirastų galimybė taupyti lėšas, resursus nei gydyti 3 ar 4 stadijos onkologiją, kai belieka pasikliauti chemoterapija ar sudėtingomis operacijomis. Manau, Kretingos moterims, kurių rajone yra apie 17-18 tūkstančių, turi atsirasti galimybė naudotis tokia diagnostika. O kol kas joms reikia kreiptis į kitų miestų ligonines, laukti eilėse. Šiuolaikiniai onkologinių ligų gydymo metodai efektyvūs, jeigu kalbame apie ankstyvąsias stadijas. Tokius dalykus Kretingoje pasiekti visai įmanoma.
– Jūsų nuomone, ar dabartinėmis sąlygomis jau viską lemia tik tobula, naujausia medicininė aparatūra, ar dar ką reiškia ir gydytojo sugebėjimas kažkokiu nepaaiškinamu būdu tiksliai spėti diagnozę. Juk prieš kokį 30 metų Lietuva gal tik svajoti galėjo apie kompiuterinius tomografus ar analogišką techniką, tačiau žmonės kalbėdavo, kad vienas ar kitas gydytojas turi lyg Dievo dovaną gydyti ir pagydyti. Ar intuicija, ar kas kita, nežinau, kaip ir pavadinti, dar svarbu gydytojui?
– Geras klausimas, beveik filosofinis. Iš savo patirties ir prisiminimų galiu pasakyti, kad labai gerų ir garsių gydytojų buvo Kretingos, Plungės, Šilutės ar Telšių ligoninėse, dirbo tikrai garbingi, didžiulę patirtį, aukštą profesionalumą išsiugdę specialistai. Pas juos ateidavo pasimokyti ir jauni gydytojai, nes jiems buvo į ką lygiuotis, kokiais pavyzdžiais sekti. Ekspromtu sunku būtų prisiminti konkrečias pavardes, bet Vakarų Lietuvos regione, kaip ir kitur Lietuvoje, buvo ne viena savo profesijos žvaigždė. O anksčiau diagnostinės aparatūros buvo tikrai labai mažai, tačiau daug ką atsverdavo aukštas profesinis gydytojų pasirengimas. Ir dar svarbu, kad pas šiuos medikus-šviesuolius mokėsi ir jaunimas. O tai, ką sakote apie intuiciją, jos gal net per maža: tokie žmonės dar turėdavo dešimtą, vienuoliktą jausmą. Taip, dabar vietoje tų jausmų yra šiuolaikinė diagnostinė aparatūra, moksliškai pagrįsti įrodymai dėl vieno ar kito susirgimo. Bet vyresnės kartos gydytojų profesionalumas, įgytas patirtimi, ne kartą stebino labai mažu jų klaidų procentu. Bet koks kompiuteris – ne panacėja. Prie jo reikalingas profesionalus gydytojas, o šiuolaikinė technika – tik priemonė parinkti efektyvų gydymą.
11,057 peržiūrų (-a)