Tai apie savo „klejones“ kalbėsiu. Nesu kretingiškė. Esu tik prašalaitė. Bet kaip žemaitei šis kraštas, jo vaizdai, žmonės, įvairios žinios visada buvo įdomu ir brangu.
(Pabaiga. Pradžia Nr. Pradžia Nr. 14; 16; 18; 19; 21; 22; 24; 25; 27; 29.)
Į naujus medžioklės plotus
Neilgai iš Kretingos rajono, Budrių kilęs agronomas Stasys Lygutas teužsibuvo prie Telšių, Patausalėje. Po kelerių metų ir mūsų kaime įvyko reformos – ūkių stambinimai. Tada Lygutas su šima – jau su žmona Irena, su sūneliu Andriumi – išsikėlė į Klaipėdos rajoną, į Judrėnus. Žinomas garsus ūkis. Pareigos tokios pat – vyriausiasis agronomas.
Ten pamėgo medžioklę, su kurios ypatumais jau buvo supažindinę uošvis Antanas Bešiušis. Šis buvęs žinomas Nevarėnų „strielčius“. Judrėnuose Lygutams gimė antras sūnus Rimvydas.
Dar po kurio laiko Lygutai išsikėlė į Kintus. Šie jau Šilutės rajone.
Kintuose Stasys Lygutas, kretingiškis nuo Budrių, ir įsikūrė visam. Tapo didžiausio Lietuvoje žuvininkystės ūkio, turėjusio ir tūkstančius hektarų dirbamosios žemės, vyriausiuoju agronomu. Ūkio plotas 10 tūkstančių hektarų. Tai buvęs plotu didžiausia ūkis vakarų Lietuvoje. Reikėjo žinių, pastangų, kad ūkis nuolat būtų tarp geriausių šalyje. Ir buvo! Ar kas nors iš vyresniųjų nežino Kintų!? Žino visi. Vyriausiojo agronomo srities darbai šiame ūkyje visada buvo laiku ir puikiai atlikti. Agronomas čia atvyko jau su patirtimi. Kaimas, jo reikalai, žemelės darbai – arti, tręšti, užauginti, nuimti, išsaugoti žemelės duotą derlių – vis agronomo rūpestis. O dar dokumentacijos pluoštų pluoštai. Iš pat tų vaiko dienelių Stasiukas buvo pareigingas ir atkaklus. Nuotada, kai pustekinis po keliolika kilometrų į Kretingos turgų kiaušinių nešė. Kad su duonelės kepalėliu namo atgalios parbėgtų. Tai užgrūdino, sustiprino, „davė laiko“ laisvėje, gamtos dvelksme susiformuoti mintims, siekiams, svajonėms. Įgyta ištvermė iki šiandien praverčia, kai jau amžius garbingas ir kai su negalavimais tenka grumtis.
Ir nuoširdžioji Irena Lygutienė priminė, kad Stasys niekada nebuvo abejingas žmonių gyvenimams. Ypač, jei kam nors nesėkmė, jei kur šeima ne pati gražiausia, o auga vaikai. Augęs be tėvo, žinojo, ką tokiems vaikams reiškia vyriška ranka, atidus vyriškas žodis, vyriška gera širdis. Dalinosi. Negailėjo šito. Nuo Kartenos, nuo Budrių, Nausodžio tokios gražios dvasios žmonės pareidavo…
Tiek „klejonių“, mielų naujai išgyventų minčių
…Telšiškiai, tausališkai – kas dar gyvi – nepamiršome šauniojo agronomo Stasio Lyguto. Po kokių 50-ies metų Klaipėdos apskrities telefonų knygoje pamačiau pažįstamą pavardę. Stasys Lygutas, Kintai. Spėjau pasitikslinti dar laidiniu telefonu. Tas pats! (Dabar jau nebeįmanoma būtu rasti norimo žmogaus. Esame įslaptinti ar patys įsislaptinę.) Susiruošiu kaip nors į Kintus…
2021-ųjų rudenį pasisekė pasiekti Kintus. Aplankiau nuo pat 1967-ųjų niekada daugiau nematytą, negirdėtą mūsų kaimo pirmąjį agronomą Stasį Lygutą, kilusį nuo Kartenos krašto, nuo Budrių ir jo žmonelę, kurios šaknys mano kaime, Ireną Lygutienę. Vartėme senas įdomias nuotraukas, pasidalinome prisiminimais. Tad ir patraukė mintys Kretingos Budrius susirasti. Juo labiau, kad vis dar maniausi, jog iš ten ir kraštotyros mokslininkas žemaitis Ignas Jablonskis.
Dabar jau gerai žinau, kad Jablonskis ne iš tų Budrių. Bet dar ir ana šakalius skaldanti doriausio įspūdžio Budrių moteris nepamiršta. Todėl ir buvo ta auksinio spalio diena, kai atsiradau Kretingos Budriuose. Sužinojau, kad į garbingiausią kaimo Pramotę panaši šakalius skaldė Regina. O iš bibliotekininkės Jolantos Zubernienės sužinojau, kad tai buvo Regina Juozapaitienė. Buvusi itin šviesi, labai apsiskaičiuosi skaičiusi, itin dvasinga moteris. Štai kaip graži dvasia net prašalaitį paliečia – šitiek laiko ši Moteris man ypatinga… Amžinoji Šviesa jai. Keistas sutapimas, kad pasak bibliotekininkės, atvykau kaip tik jos mirimo metinių laiką. Gal Budriuose palikta jos geroji galia ir pasikvietė mane tokią įspūdingo grožio dieną. Visi Budriai tądien saulėtu rudenio auksu spindėjo.
Tai buvo pasvajojimų, „paklejojimų“ išvyka – pasidairyti po gerų žmonių gimtas vietas. Nors pati esu iš kito Žemaitijos karšto. Bet Žemaitija juk ta pati. Meilės ir tyrinėjimų vertas kraštas. Dar ir Kretingos taksi vairuotojas – lyg iš surežisuoto filmo: itin įdomus pašnekovas, paslaugus žemaitis Damijonas Budrys.
*
Tai ir dabar žinosiu, kad mintimi, širdimi, žvilgsniu, o ir žodeliu palytėjau šventą gražią žemaičių žemės kertelę – Nausodį, Budrius. (Dar ir kitus Budrius internete radusi.) Puikius žmones paminėdama, fotoaparatu paspragsėdama jaučiuosi ir savotišką pareigą atlikusi, ir dvasinių įspūdžių praturtėjusi.
Tegu ir toliau ši šventa Kretingos, Kartenos krašto žemelė puikius žmones augins, o šie tegu savo gimtą kraštą brangins.
8,359 peržiūrų (-a)