Kai prasidėjo Rusijos karas prieš Ukrainą, kai bėgant karo dienoms ir savaitėms vis didėjo supratimas, jog tam tikrą karo kainą teks mokėti ir mums, įvairiais būdais remiantiems ukrainiečius, tikrai neatrodė, kad prognozuotas elektros energijos kainų didėjimas taps toks skausmingas. O kai trečiadienį vienos kilovatvalandės kaina pirmą kartą sumušė visus rekordus ir užsifiksavo ant 4 eurų ribos, pradėjus aiškintis to priežastis pasirodė, kad ukrainiečių kovos už laisvę priežastis yra tiesiog paskutinėje vietoje. Nesuvaldomo elektros kainos augimo priežastis, pasirodė, gali slypėti ir tamsiuose, klampiuose, slaptuose korupcijos liūnuose.
Aiškinantis elektros kainos rekordo priežastis, pavyzdėlis, nuskambėjęs per LRT, kaip reta tiko žmonėms, savo ryšių nenutraukusiems su kaimo ir žemdirbystės reikalais. Tai buvo pavyzdys apie bulves turguje.
Norint turguje nusipirkti 10 kg bulvių, pas vieną pardavėją randi 9 kg po 10 centų už kilogramą. Bet trūksta 1 kg, ką daryti? Normaliame turguje viskas paprasta – eini pas kitą ir prisiduri tą kilogramą. Tačiau staiga tas kitas pardavėjas kilogramą pasiūlo už eurą. Lyg ir nieko baisaus, tie 10 kg iš viso kainuotų eurą devyniasdešimt. Bėda ta, kad elektros biržoje galioja visai kitos taisyklės. Pagal jos taisykles, 10 kg bulvių kaina išaugtų iki 10 eurų. O ta taisyklė sugalvota baisiai sukta: bulvių kilogramas privalo kainuoti tiek, kokią kainą pasiūlė to trūkstamo 1 kg bulvių pardavėjas. Mokėti reikia tiek, kiek užsiprašė paskutinis pardavėjas, turintis trūkstamą bulvių kilogramą.
Taip veikia liberali elektros birža. Svarbiausia ne sutartos ar nusistovėjusios kainos, bet tai, kuris gamintojas gali pasiūlyti trūkstamos elektros kiekį už savo nustatytą kainą. Šiuo atveju negalioja jokios derybos, susitarimai, galų gale – sveiko proto reikalavimai. Tokią elektros kainos sudarymo metodiką nustatė Europos Komisija (EK). Jos argumentai – skatinti naujų elektros gamintojų atsiradimą ir jų konkurenciją. Konkurenciją?? Kokia čia konkurencija, jeigu turėdamas rinkoje tą trūkstamą elektros energijos kiekį, galiu be konkurencijos užsiprašyti kad ir kosminę kainą.
Geras gyvas priežodis: norėjo kaip geriau, o gavosi kaip visada. Kaip visada tokie kažkur-kažkaip-kažkodėl neapgalvoti sprendimai lyg perkūnas iš giedro dangaus krenta ant vartotojų galvų, kurie priversti verstis per tą galvą ir galvoti apie elementarų išgyvenimą. O kadangi elektros biržos operatorius dėl sutarčių konfidencialumo su gamintojais negali atskleisti, kas gi čia buvo tas gudrutis, pasiūlęs 4 eurus už kilovatvalandę, tai norom nenorom pradedi kurti sąmokslo teorijas ir svarstyti, kurioje gi vietoje gali slėptis baisios korupcijos galimybė. Ar tarp EK klerkų, palaiminusių tokią biržos kainos metodiką? Ar tarp elektros gamintojų ir biržos operatoriaus?
Be abejo, bet kurioje metodikoje visų gyvenimo atvejų nenumatysi. Nemarus priežodis visada teisingas: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tačiau kai, pasak energetikos ekspertų, panašūs elektros kainos paradoksai kartojasi ir kartojasi, tai tampa reiškiniu, kurį būtina tirti arba iš esmės keisti nustatytą metodiką.
Stebino dar viena aplinkybė. Pasirodo, tą nelemtą trečiadienį Elektrėnų elektrinė galėjo pasiūlyti rinkai pigesnės elektros, tačiau jos pasiūlymą biržos operatorius atmetė. Priežastis paprasta – Lietuvos elektrinė pasiūlė didesnį nei reikia energijos kiekį. Čia vėlgi kaip tame bulvių turguje: pritrūko kilogramo, o kitas pardavėjas siūlė pirkti mažiausiai tris. Gal ir po 5 centus už kilogramą, bet tris. Ko nepirkti? Bet – negalima!
Tą nelemtą trečiadienį skambėjo ir tokia informacija: kai elektros biržoje susiklostė ekstremalių kainų situacija, Latvijoje ir Estijoje turėjo įsijungti papildomi elektros gamybos pajėgumai. Neįsijungė. Pasiūlytos pigesnės lietuviškos elektros birža nepriėmė. Taip ant vartotojų galvų ir krito tie 4 eurai už vieną kilovatvalandę.
Žmonės savo namuose gal ir sugalvos, kaip gyventi ir išgyventi brangios elektros sąlygomis. Mažiau valgys, mažiau vartos, bus priversti visai pamiršti bet kokias pramogas, turiningesnį laisvalaikį.
O ką daryti verslininkams? Prekybos centrai prigesino apšvietimą, atjungė kondicionierius, galvojo, gal apskritai nutraukti prekybą. Gamybos sektorius ėmėsi už galvų, nes dėl brangios energijos pagaminta produkcija tampa nekonkurencinga. Gal uždaryti gamybą, paleisti žmones ir laukti geresnių laikų? O ar jie ateis? Ko gera, palyginimas su realaus karo pasekmėmis ne toks jau tolimas: stabdoma ar naikinama gamyba, žmonės verčiami gyventi prietemoje ar tamsoje, išlaidos energijai tūkstančius varo į skurdą ir neviltį.
Viltis, kad politikai ieškos ir ras išeitį – menka. Juk rinkimai vis artėja…
116,642 peržiūrų (-a)