Auksė Antulienė – ilgametė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vadovė, režisierė, meilę teatrui pajutusi jau nuo ankstyvos vaikystės. Apie teatrą, režisūrą, gyvenimą su jaunaisiais aktoriais, iškylančius sunkumus bei laisvalaikį kalbuosi su A. Antuliene.
– Kodėl teatras?
– O, kaip sudėtingai, nes tai jau buvo labai labai seniai (šypsosi). Iš tikrųjų, kai dar buvau vaikas, namuose su šeima kurdavau teatriukus, kiemo teatriukus, su draugėmis ir draugais taip pat kurdavome. Iš pradžių su lėlėmis, po to jau patys vaidindavome. Kažkaip viskas ėjo taip nuosekliai. Tėvai irgi veždavosi į Klaipėdos dramos teatrą ir mes, turbūt, visuose spektakliuose buvome, o paskui, kai dar prieš mane čia dirbo režisierius Algimantas Verbutas, pradėjome su broliu lankyti studiją, tai kažkaip viskas automatiškai augo. Kai jau pati nuo 6 klasės pradėjau, kaip jaunas aktoriukas, gyventi ir dirbti, mačiau, kad man tai patinka ir yra įdomu.
– Viename interviu minėjote, kad teatras yra labai platus, viską gali panaudoti – ir kiną, ir pasaką, ir šokius, ir sportą. Ką labiausiai stengiatės pavaizduoti Jūs ir Jūsų auklėtiniai scenoje?
– Nėra kažkokios konkrečios formos, nes vieną kartą mums įdomus vienas dalykas, kitą kartą – kitas. Galų gale man pačiai iššūkių reikia, nes vaikai keičiasi ir tu tiesiog automatiškai negali kartotis. Galbūt iš kitos pusės čia reikėtų kalbėti. Visada norisi atrasti, pasirinkti kūrinį, kuris patiems vaikams kalbėtų, kad, pirmiausia, vaikai kažką gautų. Man atrodo, kad čia reikėtų kalbėti apie tai, ką mes norime pasakyti tuo savo kūriniu, o tada jau galvoti, kokią formą renkamės, kaip mes tai pasakysime. Dažniausiai idėja gimsta beimprovizuojant.
– Ką reiškia vadovauti teatrui?
– Pirmiausia, didelė atsakomybė. Atsakomybė prieš vaikus, kurie ateina, atsakomybė, jau kartu su kolektyvu, ir prieš mūsų miestą, kad mes gražiai jį reprezentuotumėme. Kadangi už Lietuvos ribų turime visokių veiklų ir patys darome „Atžalyno“ scenos tarptautinius festivalius, tai atvažiuoja ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš užsienio kolektyvai, todėl norisi, kad išsivežtų gerą įspūdį, gerai jaustųsi, norėtų grįžti ir, galų gale, skleistų žinią. Ta žodinė žinia, man atrodo, yra stipriausia.
– Esate ilgametė Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ vadovė. Kuo jus žavi darbas su jaunaisiais aktoriais?
– Keičiasi kartos, klasės, amžius ir jauni žmonės visą laiką atneša naujovių ir tu pats, kaip režisierius, negali kartotis. Džiaugiuosi, kad vaikai yra labai nuoširdūs, jautrūs, po truputį atviri. Jie turi daug gražių minčių, idėjų. Visi ateina labai kūrybingi ir „Atžalyne“ tie vaikai ir renginius daro, ir, kur reikia, prisideda kūrybiškai, visada pagelbsti. Jau vien tai, kad mes susiduriame su skirtingu amžiumi, skirtingomis mokyklomis, patirtimis – čia turime dirbti ir mokytis gyventi kartu.
– Ką turi jauni aktoriai, ko neturi profesionalai?
– Aistrą, man atrodo. Patys profesionalai šneka, kad per daugelį veiklos metų darbas tampa rutina), kada reikia eiti į darbą, ir jie to labai bijo, o čia niekas tau neliepia. Sakau vaikams: „Durys neužrakintos, bet kurią akimirką tu gali išeiti.“ Tai jeigu tu čia esi, tau įdomu, vadinasi, širdutėje virpa ta aistra, tas džiaugsmas ir noras. Visa tai nešasi į sceną ir tada pasimato tas džiaugsmas išeiti ir pasirodyti.
– Su kokiais sunkumais susiduriate dirbdama su jaunąja karta?
– Daug ką jie atsineša iš mokyklos, šeimos. Nežinau (atsidūsta), tų sunkumų visokių yra, bet man iš tikrųjų labai patinka tas paauglystės amžius, kuris yra persivertimo amžius.
– Kas įkvepia kurti naujus spektaklius?
– Mėgstu daug filosofinių ir psichologinių knygų skaityti. Aš nežinau, iš kur čia išskaičiau, bet aš irgi tuo tikiu, kad nėra, jog vieną dieną tau trenkia žaibas į galvą ir tu jau viską supratai. Tai yra nuoseklus tavo darbas ir tiesiog daug karoliukų, statant spektaklį: „Aha, čia gabaliukas, čia gabaliukas“ ir tiesiog vieną dieną tie karoliukai sulimpa ir tau atrodo atėjo įkvėpimas, bet gi iki to sprendimo, juk tu tiek ilgai keliavai (pakelia toną), tik tu to sprendimo dar tada nematei.
– Ar pati vaidinate?
– Ne, dabar tai tikrai jau ne (nusijuokia). Nežinau, man patinka režisuoti, todėl į režisūrą ir stojau. Niekada aktore nenorėjau būti, man patinka mano idėjos.
– Kuriuo savo režisūriniu kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Šitą klausimą dažnai užduoda (su šypsena atsako pašnekovė). Čia yra kitaip, negu profesionaliame teatre, nes kiekvienas spektaklis yra susijęs su tam tikra vaikų grupe ir kada tu galvoji apie tą spektaklį, tu jau nebegalvoji iš tos meninės pusės. Aš iš karto matau tuos vaikus, tą grupę, kaip mes tada gyvenome, kaip mes kūrėme ir kiekvienas „dūšioj“ turi savo vietelę. Taigi, nesakau ir neišskirinėju.
– Ar režisieriai turi kažkokias apibrėžtas darbo valandas?
– Bando kūrybiniam darbuotojui, bet kuriam, ne tik teatre, įstatyti kažkokius rėmus, kad tu ten dirbi nuo devintos valandos iki penkių, nors iš tikrųjų mūsų darbas yra popietinis, vakarinis, kai vaikai jau grįžta iš repeticijų ir jis vėlus (nusišypso). Kai jau repetuojame, tu visada galvoji, tu eini pietauti, kol tu nueini, tau dėliojasi, ką tu darysi repeticijoje (lengvai atsidūsta). Apibrėžtos valandos yra tada, kada vyksta repeticijos, kada yra renginiai. Faktas, kad tu tomis valandomis čia esi, dirbi su šita grupe, paskui su kita arba eini į salę ruoštis spektakliui, daryti apšvietimą. Tai taip, tai yra apibrėžtos valandos, o toliau nuo tavęs priklauso, kiek tau laiko reikia pasiruošti. Būtina ir reikia atrasti kažkokį momentą, nes atrodo viskas važiuojasi taip smagiai ir kažkuriuo metu visada tu pajunti duobę ir tau tada reikia dingti, atsiriboti.
– Koks Jūsų ryšis su jaunuoliais už scenos ribų?
– Visos tos kelionės, festivaliai suartina. Be abejo, susitinkame ir už scenos ribų. Būna, kad pas mane į namus ateina, ypač vasaromis ir Kalėdų laikotarpiu, tie, kurie jau studentai arba baigę studijas ir dirba, aplanko, atvažiuoja į Kretingą tėvų aplankyti, tai ir čia užsuka (prisiminus šypteli). Mes jau virš 20 metų „Atžalyne“ turime tarp Kalėdų ir Naujųjų metų tradicinį „Mandarinų vakarėlį“. Vieni kitiems darome staigmenėles, vakarėlį, bet visi žino, kad yra laisvos durys. Netgi, taip yra sakoma: „Atžalyniečiu tampi visam gyvenimui“, tik tai, kad baigęs mokyklą – pereini į šventinę grupę. Tai va, ta šventinė grupė yra labai didelė. Joje yra mano bendraamžių, su kuriais ėjome į „Atžalyną“, kai patys buvome vaikai (nostalgiškai prisimena).
– Kuo dar užsiimate be teatro?
– Mėgstu eiti į gamtą, prie jūros, keliauti, žingsniuoti. Prapūsti galvą yra tikrai būtina. Kitas hobis yra knygas skaityti, kurios yra nesusijusios su konkrečiai dabartiniu mano darbu. Taip pat patinka filmus žiūrėti.
Rugsėjį prasideda naujas sezonas ir teatras „Atžalynas“ laukia naujų narių. „Lipkite į kultūros centro trečiąjį aukštą, kur yra studija. Pirmas stojamasis yra išdrįsti užlipti į trečią aukštą, atidaryti duris ir pasakyti „aš noriu čia būti“ ir jeigu tu jau šitiek sugebėjai, vadinasi, tas noras yra be galo didelis“, – atsisveikindama tarė A. Antulienė.
Judita Baranauskaitė
9,975 peržiūrų (-a)