Šių metų kovo 2–osios rytą visą Lietuvą apskriejo žinia apie Klaipėdoje gyvenantį ir laiptinėje nepažįstamojo užpultą Nerijų Dzingelevičių. Buvęs Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos chemijos mokytojas Nerijus sako: „trūko dviejų sekundžių ir būčiau nužudytas“. Pašnekovas pasakoja, kad ši nelaimė gyvenimą pakeitė kardinaliai, teko iš naujo mokytis gyventi, priimant dvasinius, emocinius, fizinius pokyčius…
– Po užpuolimo praėjo beveik septyni mėnesiai. Kokius emocinius etapus teko išgyventi per šį laikotarpį?
– Per visą gydymosi laikotarpį buvo labai daug etapų. Pirmiausia šokas, paskui pyktis ant užpuoliko ir jo artimųjų, vėliau susitaikymas, o šiuo metu vyksta kabinimasis į gyvenimą. Žiūriu į save, į dešinę sužalotą ranką, kuria negaliu rašyti, skauda veidą ir galvą, bet tuo pačiu suprantu, kad privalau su tuo susitaikyti. Šis susitaikymas leidžia kitomis akimis žiūrėti į gyvenimą, tarsi iš naujo pradėti gyventi. Šis įvykis mane labai pakeitė. Mačiau žmonių, kurie užklupus bėdai iš karto pasirenka aukos vaidmenį sakydami, jog „manęs pagailėkit, taip atsitiko, kaip man baisu“ ir t.t. Galbūt iš pradžių normalu, kad norisi atjautos, bet tikrai nereikia užkrauti savų problemų aplinkiniams. Tikrai yra įmanoma su jomis susitvarkyti pačiam.
– Nerijus prieš ir po užpuolimo. Kokius esminius pokyčius juntate?
– Po šio įvykio įgijau dar didesnės drąsos ir pasitikėjimo savimi spręsti kasdienes problemas čia ir dabar, nepaliekant jų rytdienai. Anksčiau kai kuriuos sprendimus mėgdavau atidėti į šalį, dabar to jau nebeliko. Nelaukiu rytdienos, jeigu žinau, jog galiu nuspręsti ir atlikti darbus šiandien.
Anksčiau vesdamas mokiniams pamokas jausdavau šiek tiek jaudulio – dabar jaudulio nebeliko. Palyginus užpuoliką su peiliu prieš akis ir pamokos vedimą, tai tarsi uogeles nuskinti nuo krūmų. Iš tikrųjų, prieš šitą nelaimę viską labai stipriai imdavau į širdį, buvau pernelyg jautrus. Nors mano jautrumas niekur nedingo, liko nerimas dėl kitų, tačiau dabar man rūpi kaip jaučiuosi aš ir mano aplinka, žmonės, kuriuos myliu. Jeigu anksčiau galvodavau, kad tie žmonės, kurie pavydi, dažnai nepatenkinti, irzlūs ir pan. yra mano problema, kurią turiu išspręsti, tai šiuo metu suvokiu, kad tai yra jų problema. Tačiau atsakomybė mano niekur nedingo. Koks buvau atsakingas, toks ir esu. Tad žvelgiant į visumą, buvimas šalia mirties žmogų tikrai pakeičia – mano atveju, į gerą pusę.
– Įvyko ir fizinių pokyčių…
– Be abejo, kalbant apie fizinius sveikatos pokyčius, užpuolimo metu buvo peilio dūriu pažeistas dešinės pusės veido trišakis nervas (trauminė trišakio nervo neuralgija), todėl jau septynis mėnesius gyvenu kasdien varginamas stiprių priepuolinių veido skausmų. Mokykloje vedant pamokas reikia daug kalbėti, taip yra dirginamas trišakis nervas ir pradedu jausti aštrų skausmą veide, kad galėčiau toliau vesti pamoką privalau malšinti skausmą vaistais. Užpuolimo metu ginantis nuo peilio dūrių, buvo stipriai sužalotos abi rankos. Labiausiai nukentėjo dešinė ranka, buvo peiliu nupjauti rankos nervai. Teko iškęsti dešinės rankos nervų susiuvimo operaciją, kurią profesionaliai atliko gydytojas Mindaugas Minderis. Nepaisant to, laukia antra dešinės rankos operacija, nes užpuolikas ne tik peiliu nupjovė rankos nervus, bet ir paskutiniu smūgiu, suduodamas per rankos pirštus, kuomet net lūžo peilis ar kažkoks kitas kovinis į kastetą panašus daiktas, taip stipriai sužalojo pirštus, kad net iki šiol negera prisiminti tą stiprų skausmą. Iki šiol negaliu normaliai valdyti dešinės rankos, pažeistų nervų skausmai trukdo rašyti, nieko su šia ranka negaliu nešti, kelti, nes lenkiu antrąjį pirštą, pradeda skaudėti ir trečiąjį bei ketvirtąjį pirštą. Kas beliko daryti, reikėjo išmokti rašyti kaire ranka ir taip po truputį grįžti į darbus. Turiu ant veido ryškų randą, kurio nepanaikins net plastinė operacija, tačiau nelygumus galima sumažinti atliekant brangią plastinę operaciją. Iš savo pinigų nežinau ar sugebėsiu, o iš mane sužalojusio ligonio turbūt nieko negausiu. Visi man sako, kad randą pasilikčiau: „randas yra tavo stiprybė“, tačiau žiūrint į savo randus veidrodyje kartais išnyra to baisaus įvykio asociacijos. Juokinga, kai nepažįstami žmonės rašo man žinutes, kad randai vyrą puošia. Vieną kartą neištvėręs parašiau: „Vyrai, imkit ir pasipuoškit. Atsiųskit man nuotrauką“. Niekas neatsiuntė, „nepasipuošė“.
– Kaip ikiteisminiame procese prokurorai vertina Jums padarytą žalą?
– Teismas galimai siekia nustatyti, kad užpuolikas nesunkiai mane sužeidė, kitaip tariant, pasikėsinimas nužudyti, bet nesunkus kūno sužalojimas. Mane sužalojo sunkiai ir būtų dar labiau sužeidę jeigu būčiau nesigynęs. Visi akcentuoja dešimt dūrių, bet jų buvo daug daugiau, tik aš apsigyniau nuo jų. Vadinasi galima daryti prielaidą, jeigu žmogus būtų miręs, gal tuomet atsirastų išrašas apie sunkų sužalojimą. Arba būtų peiliu kokią ranką, koją nupjovęs. Juokas pro ašaras, tačiau pirmosiose išvadose prokurorė buvo parašiusi, kad galva nėra gyvybiškai svarbus kūno organas. Iš tiesų, labai daug klaidų iš nežinojimo, nenorėjimo yra atlikta šiame ikiteisminiame tyrime. Jiems galimai yra lengviausia užbaigti bylą ir gauti pinigus. Daugumai atrodo, kad „mokytojas liko gyvas, susikūrė instagram‘ą, dalinasi kasdienybe, tai su juo viskas yra gerai“.
– Sarkastiškai žvelgiant, jeigu esate stipriai nukentėjęs, vadinasi, turite gulėti lovoje, pasinerti į depresiją…
– Pasirodo, taip. Turiu gulėti lovoje, tada kažkas turi mane gulintį fotografuoti ir tik tokias nuotraukas reiktų dalintis socialinėje erdvėje. Gal tada galvotų, kad nukentėjau šiek tiek stipriau. Mano manymu, stipresnis tas, kuris neverkšlena. Ilgą laiką man svaigo galva, negalėjau atsikelti dėl smegenų sukrėtimo, dažnai einant pasidarydavo balta akyse, apalpdavau. Dėl nepakankamo judėjimo augo svoris. Džiaugiuosi radęs alternatyvą – vaikščiojimą prie jūros. Jeigu ir apalpdavau, tai ant smėlio. Atsimenu vieną rytą sunkiai kėliausi iš lovos. Skaudėjo galvą, veidą, ranką, pykino, bet apsirengiau, išsikviečiau taksi ir nuvažiavau prie jūros. Tuo metu įvyko manyje kažkoks vidinis lūžis – aš sau padėkojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai sau padėkojau. Supratau: „Nerijau, nepasiduok ir pradėk mokytis gyventi su skausmu! Susigyvenk su juo!“.
– Yra sakoma, kad sudėtingus iššūkius duoda gyvenimas tiems, kas gali juos atlaikyti. Ar šį įvykį priimate kaip neišvengiamą, tarsi Jūsų likime užkoduota?
– Apie tai pastaruoju metu su žmona šnekėjom, kad mano toks likimas. Buvo laikas, kai bėgau nuo šio miesto, bet nepabėgau ir vis tiek grįžau. Nusipirkom butą, atrodė viskas dėliojasi į savas vėžes. Pasirodo, iš daugybės butų išsirinkom tą, kur šalia gyvena psichinis ligonis. Tačiau šis beprasmis užpuolimas, be mano ir žmonos kaltės, akimirksniu paėmė ir apvertė gyvenimą aukštyn kojom. Kokią savaitę klausiau savo žmonos „kaip mes toliau gyvensim?“. Neįsivaizdavom. Nežinojom kaip bus. Buvo laikas, kai pykau ant likimo, nes turim bėdą visam gyvenimui. Tai sugadino mums gyvenimą. Daugelis klausdavo, gal sugrįšim gyventi į Dzūkiją. Bet nuo ko turėtume bėgti? Psichinių ligonių yra visur, Druskininkuose, Vilniuje ir t.t. Bėgti nuo žmonių abejingumo? Žmonės abejingi visuose miestuose. Todėl man svarbu, kad žmonės suprastų, jog negalima būti abejingiems, nes galim išsaugoti gyvybę. Baisu, kai sergančiam žmogui nesuteikiama laiku pagalba. Juk neduok, Dieve, kad kažkoks psichinis ligonis kažką nužudys ir vėl bus nepakaltinamas.
– Šiame laikotarpyje buvo akistata su Jus užpuolusiu žmogumi?
– Nebuvo. Jis gydosi Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Teismas dar nėra įvykęs, tačiau baisiausia, kad teismo ekspertai tekste rašo, jog jis nepakaltinamas ir siūlo priverstinį gydymą. Suprantu, kad jis gali būti nesveikas, tačiau neabejoju, kad jis suprato ką tuo metu man darė. Yra tik trys variantai: pirmasis variantas – žmogus gali sirgti ir nesuprasti, kad užpuolė žmogų, antrasis – žmogus gali sirgti ir suvokti ką padarė, ir trečiasis – galima tiesiog apsimesti, kad sergi ir nieko aplink nesupranti. Šį klausimą privaloma iškelti ekspertams. Kodėl taip sakau? Užpuolikas sužinojęs, kad vyko laidos „Prieš srovę“ filmavimai, jis iš psichiatrinės ligoninės paskambino laidos kūrybinei komandai ir labai rišliai šnekėjo, įstatymus citavo, bandydamas įrodyti, kad niekuo dėtas šioje istorijoje, neva jį „pakišo, jokio Nerijaus nepažįsta, nieko nepuolė, nebuvo tą dieną namuose“. Keista, žmogus nepakaltinamas, tačiau mąstantis. Vadinasi, jisai supranta ką daro ir ką padarė. Juolab, jis pabėgo iš įvykio vietos, tai reiškia, jog suvokia savo atliekamus veiksmus. Iš dalies ramu, kol jis uždarytas Rokiškyje, kad jis nesibasto tarp žmonių su peiliu rankose, tačiau kas gali garantuoti, kad jo nepaleis po pusmečio, po metų, ar po dviejų metų…
– Užsiminėte kaip svarbu budinti žmones iš abejingumo būsenos. Kokią pagrindinę žinutę savo istorija norite skleisti?
– Žinučių būtų kelios. Viena iš pagrindinių, kad nesvarbu kas tau gyvenime nutiktų – rankos, kojos netektumėte, subadytų, bet jeigu lieki gyvas – negalima pasiduoti. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl aplinkinių žmonių, kurie tave myli, tiki tavim. Mintis, kad trūko dviejų sekundžių ir būčiau nužudytas, skatina man stotis, keltis ir eiti toliau. Kita labai svarbi žinutė – mes turime stebėti savo aplinką, kurioje gyvenam. Labai dažnai psichikos problemų turintys žmonės nesigydo, nes Lietuvoje ši tema yra tabu. Informacijos yra, bet tie žmonės iki tokio lygio slepiasi, kad vėliau žudo žmones. Užpuoliko artimieji ir aplinkiniai žinojo apie šio veikėjo pavojingą elgesį, jis jiems grasino, juos užpuldinėjo. Moteris liudijo, kad tas pats užpuolikas į ją mėtė akmenimis, netgi plytą buvo užsimojęs, grasino, kad užmuš. Ir ta moteris bijojo skambinti į policiją, nedrįso parašyti pareiškimo. Man tai nesuvokiama, kad kaimynai žinojo, bet iš baimės niekur nesikreipė. Košmariškas visuomenės abejingumas.
– Tokiose situaciją ypatingai svarbu turėti artimą žmogų, kuriuo galima pasitikėti. Jūsų atveju, išgyventi šį įvykį, išlipti iš emocinės duobės, atsitiesti ypatingai padėjo žmona?
– Šį gyvenimo etapą man labai padėjo įveikti žmona. Ji kiekvieną dieną stebėjo visus mano pokyčius nuo A iki Z: pradžioje dėl sužalojimų negalėjimą net pasirūpinti savimi, pyktį, liūdesį, skausmą, naktinius riksmus sapnuojant košmariškus sapnus… Žmona visada buvo šalia ir matė mano pokyčių etapus, kuriuos patiria tarsi iš naujo gimęs žmogus. Neslėpsiu, po užpuolimo buvo sunku, bandžiau ieškoti psichologų, tačiau daugelis psichologų sužinoję mano situaciją neapsiėmė dirbti su manimi, nes tiesiog neturėjo patirties ir kompetencijos kaip padėti žmonėms po pasikėsinimo nužudyti. Todėl tiesiog internete rasta informacija apie traumų psichologus, kurie dirba su žmonėmis patyrusiais mirties akistatą, man padėjo susirasti reikalingą specialistą. Iki dabar lankausi pas traumų psichologę, kurių Lietuvoje nėra daug ir taip trūksta. Dėl patiriamos įtampos ir negalėjimo judėti per kovo – balandžio mėnesius priaugau net 18 kilogramų. Žiūrėdavau į veidrodį, kuriame išvysdavau ne tik randuotą, bet ir stambų žmogų. Netgi šiuo aspektu buvo psichologiškai labai sunku. Susiradau nuostabų dietologą, kuris mane motyvavo, stebėjo mano mitybą, daug kalbėjome telefonu. Tame etape jis mano buvo tarsi etalonas. Po truputį mano svoris nukrito, natūralu, kad pasijutau daug geriau ir lengviau.
– Esate atsakę sau į klausimą iš kur Jumyse tiek stiprybės?
– Vieno pokalbio metu psichologė pasakė, kad kiekvienas žmogus turi savo asmeninę psichologiją ir kiekvienas žmogus kaip nori taip su ja ir elgiasi. Tiesiog mano vidus rėkia, kad noriu gyventi. Pamenu, pabudęs reanimacijoje iš karto pradėjau galvoti kokie bus mano kiti žingsniai. Įdomu tai, kad mąsčiau apie kitus žingsnius, bet dar nenutuokiau kokie lauks manęs etapai. Vadinasi, koks turi būti stiprus žmogus, kad prabudęs iš karto galvoja apie ateitį. Tiesa, iš pradžių buvo šviesios mintys, vėliau pradėjau pykti ant viso pasaulio. Pykčio neišvengsi, reikia tai išgyventi, kad galėtum susitaikyti su situacija, nepasiduoti ir gyventi toliau.
– Bendraujant su Jumis juntamas noras gyventi…
– Esu dėkingas, jog likau gyvas, tai gyvenimo dovana. Galiu sakyti, kad kovo mėnesį turiu du gimtadienius: kovo 2 ir 13 d. Viliuosi, kad mano įvykis, šnekėjimas viešai pakeis daugumos žmonių požiūrį. Tai tarsi mano auka. Aplinkui sėdi žmonės, kurie nežino kas netikėtai gali nutikti, todėl ir sakau, kad visada reikia siekti maksimumo, neatidėti rytojui. Pavyzdžiui, kovo 1 d., viena diena prieš užpuolimą, baigiau rašyti savo dalį leidiniui „Chemijos užduotys 8 klasei. Greita pagalba mokiniui“. Tarsi nujausdamas ilgai dirbau tą dieną norėdamas užbaigti. Vakare baigiau ir išsiunčiau leidyklai „Šviesa“. Kovo 2 d. atsikėliau su pakilia nuotaika, pasidžiaugiau su žmona priduotu leidiniu. Svarstau, kad džiugi ryto nuotaika išėjus iš namų suteikė stiprybės apsiginti.
– Jūsų istorija sukrečianti. Požiūris į gyvenimą įkvepiantis. Kaip manote, kas Jus gali nustebinti?
– Nebežinau kas gali mane nustebinti, galbūt jeigu į mane šautų… Jeigu su peiliu pultų – būtų nuobodu. Taip su juoku ir gyvenu. Mokiniai manęs klausia: „kodėl jūs toks linksmas, šypsotės?“. Mintyse pagalvoju, kad neturiu teisės savo skausmo užkrauti vaikams. Jeigu nutariau grįžti į darbą, vadinasi, negaliu savo nuotaikos bet kaip mėtyti. Priimu šį etapą tokį koks jis yra. Juk viskas kas turi pradžią turi ir pabaigą. Bet čia nuo žmogaus priklauso. Labai svarbu tai suvokti, kadangi gali būti pradžia, bet pabaigos nematyti. Tame etape gali ir likti, o aš nenoriu likti. Neduok, Dieve, sugrįžti į kovo, balandžio mėnesį. Nei mintimis, nei jausmu, nebenoriu patirti to pykčio, kurį jutau.
Asmeninio archyvo nuotr.
Alma LAUŽONYTĖ
