Neatrodė, kad 1958 metų pirmasis pusmetis Kretingos rajone kuo nors skyrėsi nuo 1956 ar 1951 metų. Nors 58-siais ėjo antrieji metai po sovietų sąjungos komunistų 20-ojo suvažiavimo, kurio metu buvo pagarsinti ir pasmerkti Stalino ir stalinizmo nusikaltimai, tačiau rajono laikraštis ir toliau įsikibęs laikėsi „Staliniečio“ pavadinimo.
Gajas represinio stalinizmo epochos tradicijas ir paprastų žmonių sąmonėje įsišaknijusią totalitarinės prievartos filosofiją, mąstymo būdą bene puikiausiai iliustruoja nedidelė 1958 m. sausio žinutė „Literatūrinis teismas“: „Darbėnų vidurinės mokyklos literatų būrelis, vadovaujamas mokyt. Martinėno, suruošė J. Žemaitės apsakymo „Jurgis Kurmelis“ pagrindinio personažo literatūrinį teismą. Kaltinamasis Petras Kurmelis, kurio vaidmenį puikiai atliko vienuoliktokas J. Milašius, buvo kaltinamas už tai, kad sugriovė asmeninį Marcės gyvenimą, kad nuolat girtuokliavo, kad po vedybų apleido ūkį“.
Teismas baigėsi tuo, kad didžiam Marcės ir Kupstienės džiaugsmui Petras Kurmelis buvo nuteistas dviejų mėnesių laisvės atėmimu. Štai taip: girtuokliui, apleidusiam savo ūkį, reali laisvės atėmimo bausmė. Poveikis turėjo būti nemenkas, ką liudiją ir paskutinė žinutės eilutė: „Šis pirmą kartą mokykloje suruoštas literatūrinis teismas paliko gilų įspūdį žiūrovams“.
Rubrikoje „Skaitytojų laiškai“ buvo aprašyta ir tipinė sovietinio gyvenimo būdo situacija. Darbas, už kurį mokėdavo skatikus, netraukė, tad ne vienas ieškojo būdų kaip pabėgti, pasišalinti, o tuo metu greičiausiai užsiimti kitais, sau naudingais darbais. Publikacijoje „Audėjo Grakausko liga“ dėstoma, kaip tas audėjas vis teisinasi užklupusiomis ligomis arba kitais neatidėliotinais rūpesčiais ir labai dažnai nesirodo darbe. Tai liga, tai reikia padėti tėvui, tai sūnui, tai karvę pirkti, tai aviną ir t. t. Įdomiausia, kad jo vadovas, pamainos meistras leidžia tam Grakauskui taip elgtis.
Kitoje sausio mėnesio žinutėje „Baldų dirbtuvėje apsilankius“ stebina pirmieji sakiniai: „Kai nutyla įstaigose telefonų skambučiai ir mašinėlių tarškėjimas…“ Įspūdis toks, tarytum tų telefonų įstaigose jau būtų devynios galybės. Tačiau tuometinės redakcijos telefonų numeriai išduoda, kad dar ir tais metais rajone buvo iki 100 telefono aparatų, nes visi numeriai buvo tik dviženkliai.
Informacijoje apie naująjį „Kašučių“ kolūkio vadovą Šimkų, dėl kurio tinkamumo dirbti vadovaujamą darbą daug kam buvo kilusios abejonės, yra įdomių finansinių skaičiukų – apie kažkada buvusį kolūkiečių atlygį. Pasirodo, dar 1957 m. už darbadienį kolūkietis galėjo gauti 0,4 kg grūdų ir 0,2 rub. (20 kapeikų!). Pradėjus dirbti naujam vadovui, atlygis pakilo iki 1 kg grūdų ir 3 rublių pinigais. Išeitų, kad per mėnesį kolūkietis neuždirbdavo nė 70 rublių.
O pragyvenimo kainos kilo. Štai 1958 m. pradžioje Sovietų vyriausybė nusprendė branginti degtinę ir vyną. Be to, teisinantis „teisingesnių kainų“ įvedimu daugeliui pramoninių prekių, siekiant išvengti, užkirsti kelią spekuliacijai, pakeltos kainos, taip pat automobiliams bei motociklams (kurių ir šiaip visada trūko Sovietų sąjungoje), mašininio audimo kilimams. Nutarime nepamiršta paminėti, kad dėl pirkėjų patogumo buvo suapvalintos duonos ir pyrago gaminių kainos (dažniausiai į mažąją pusę), be to, atpiginti televizoriai ir fotoaparatai. Šiandien sunku atsakyti, kiek darbadienių turėjo „atpilti“ kolūkietis, kad nusipirktų televizorių. Kaip liudijo senieji karteniškiai, pirmieji 2 ar 3 televizoriai Kartenoje atsirado gal apie 1966-1967 metus. Juos pirko miestelio inteligentai, dirbantys švietimo, sveikatos apsaugos įstaigose.
Paprastam kolūkiečiui ne tik televizoriai ilgai buvo neprieinami. Iškalbinga žinutė „Nenuperkami radijo elementai“ liudijo, kad net radiją pasiklausyti kaimo žmogui buvo ne visada prieinama. „Į Kretingos rajkoopsąjungą buvo parvežti radijo elementai. Tai sužinoję abonentininkai pradėjo eiti į kooperatyvą jų nusipirkti, bet visi nusivylę grįžo namo. Rajkoopsąjunga pranešė, kad radijo elementus gaus tik tie, kurie pristatys pusę tonos geležies. Bet iš kur kolūkiečiui gauti geležies? Jis privalo eiti jos kur nors ieškoti, o neradęs turi susitaikyti su mintimis, kad pasiklausyti radijo jam yra tik svajonė. Rajkoopsąjungos vadovai turėtų šiuo klausimu susirūpinti ir pasiekti to, kad gaunamas prekes kolūkiečiai galėtų laisvai nusipirkti“. Čia paminėtas labai svarbus „socialistinės prekybos“ aspektas: nuolatinius pačių įvairiausių ir paprasčiausių prekių trūkumus dar lydėjo ir kitokie apribojimai, reikalavimai, sąlygos, ilgos eilės ir pan. O dėl radijo aparatų – dar ilgokai po II pasaulinio karo pabaigos jie būdavo registruojami (tiesa, ir kai kuriose Vakarų valstybėse), o sovietai, bijodami laisvo žodžio ir informacijos iš Vakarų, iki pat savo imperijos žlugimo masiškai naudojo elektroninius trukdžius, neleisdami klausyti radijo stočių „Amerikos balsas“, „Laisvės radijas“, „Laisvoji Europa“, „Vatikano radijas“ ir kt.
Gegužės mėnesį Kretingos valdžia priėmė sprendimą privaloma tvarka suregistruoti visus kaimo vietovėse esančius dviračius.
Sausį rajono laikraštis spausdino dar gruodžio mėnesį priimtą rajono vykdomosios valdžios sprendimą dėl gatvių pavadinimų sutvarkymo Kretingos mieste. Tada atsirado Statybininkų, Balandžių, Pievų, Malūno, Žvėrių, Geležinkelio, Aušros, Kanklių gatvės. Buvo panaikinti kai kurie gatvių pavadinimai, neliko Rozgardo, Pirties, dalis Aušros gatvės įjungta į Tarybinės aikštės ribas.
Ir vėl – blogybės. Šį kartą A. Klevas (gal prisidengęs anonimas?) rašė apie netvarkingą „Piliakalnio“ kolūkio melžėją Petrę Jonušaitę, kuri blogai prižiūrėdama karves nevykdo įsipareigojimų. „Jonušaitė niekada laiku karvių nepašeria, nepagirdo, nenuvalo. Ji nesilaiko nei tvarkos, nei švaros. Melždama karves niekada nenusiplauna rankų, neužsivelka chalato, gerai neišmazgoja pieno bidonų. Taip pat netvarkingai pristato pieną į pieno priėmimo punktą.“ Ar po laikraščio publikacijos ta melžėja pradėjo dirbti geriau – nežinia. Autorius papriekaištavo ir kolūkio valdybai, kuri vis nesuranda „geros ir sąžiningos melžėjos“.
O štai balandžio mėnesį Kretingos tarybinio ūkio direktorius A. Bireta buvo apdovanotas Lenino ordinu – vienu aukščiausiu Sovietų sąjungos apdovanojimu. Ta proga direktorius laikraštyje viešai dėkojo partijai ir vyriausybei už tokį jo nuopelnų įvertinimą: „Dabar aš visa širdimi pajutau, kad darbas mūsų šalyje yra tikrai garbės ir šlovės reikalas“. Kaip įprasta panašiais atvejais, tarybinio ūkio direktorius toliau minėjo, kiek ir ko užauginta, kiek primelžta, kiek suarta, kiek dar suplanuota ir pan.
Nuo apdovanojimų – vėl prie kasdienybės. Balandį skelbtas vykdomosios valdžios sprendimas dėl Kretingos miesto sanitarinės būklės gerinimo. Kretingos miesto įmonės, įstaigos, organizacijos, privačių namų savininkai buvo įpareigoti: prie kiekvienos namų valdos įrengti arba susitvarkyti šiukšlių dėžes, išvietes, atitinkančias sanitarinius reikalavimus; iki balandžio 30 d. iš kiemų ir tvartų išvežti mėšlus ir šiukšles; pastoviai valyti kiemus, išviečių turinį, jas chloruoti, o Kretingos vaistinę (vedėjas drg. Rauba) nuolat aprūpinti gyventojus chlorkalkėmis. Buvo draudžiama per Kretingą varyti palaidus arklius, ganyti gyvulius tam neskirtose vietose. Asenizacijos laikas buvo nustatytas nuo 23 val. iki 6 val., o asenizacijos vietos nurodytos Slučkų pievų ir Penkininkų pievų teritorijose. Už šio sprendimo nevykdymą numatyta administracinė bauda iki 100 rublių.
Kitame pavasarinio laikraščio numeryje pylos gavo „Raguvos“ kolūkio brigados vadovas Žiobakas, kuris nesirūpino arimu ir teisinosi, kad dirvos per šlapios. Tačiau žinutės autorius rašo, kad štai brigados nariai N. Bončkus, Vl. Beniušis savo pasodybinius sklypus aria, tvarko. Tai ką – jų žemės struktūra kitokia? – klausia autorius. Vargu. Tai tik kolūkiečių požiūris į feodalizmą primenančią santvarką. Vaizdingai aprašytas epizodas, kai Žiobakas pavedė kolūkiečiams L. Žiliui ir Krigeliui apsėti tam tikrą plotą. Pavedė ir paliko juos dirbti. O tie kolūkiečiai, nejausdami kontrolės ar „prievaizdo rankos“, „metė darbą, pasigėrė ir susimušė“.
Laikraštis vis parašydavo ir apie Palangos naujienas. Ruošiantis 1958 m. kurortiniam sezonui, vykdomosios valdžios pirmininkas drg. Mičiūnas korespondentui pasakojo, paklota 250 kv. m naujų šaligatvių, išžvyruota 10 gatvių, „pasodinta 1160 štukų krūmų, 800 kaštonų ir kitų medžių“. Tais metais Palangoje buvo statomas naujas kino teatras, dietinė valgykla, Jūratės gatvėje ir turguje buvo pastatyti 2 paviljonai, tvarkomos karių kapinės.
Atėjus vidurinių mokyklų brandos egzaminų laikui, laikraštis primena, kokias lietuvių literatūros temas gavo rašyti tuometiniai abiturientai: „Buržuazinio kaimo moralės kritika P. Cvirkos apsakymuose“, „Gimtojo krašto meilės motyvai Maironio lyrikoje“ ir „Lietuvių liaudies kova prieš fašistinę diktatūrą A. Vienuolio romane „Puodžiūnkiemis“. Kretingos vidurinėje mokykloje geriausiai temas parašė V. Stirbavičius, J. Volenskytė, R. Vaitkevičius.
Birželio pabaigoje Darbėnų vidurinė mokykla po abitūros egzaminų į gyvenimą išleido 5-ąją laidą – 23 mokinius. Abiturientams laimės ir sėkmės gyvenime linkėjo mokyklos direktorius Česnauskas, klasės auklėtoja Šiaudvytienė, buvęs mokytojas J. Stonis. Tais metais atestatus gavo L. Norkus, J. Liaučiutė, J. Milašius ir kt.
79,561 peržiūrų (-a)