Kretingoje su skaitytojais susitiko lietuvių rašytoja Jolita Herlyn
Vokietijoje gyvenanti viena populiariausių lietuvių romanų rašytojų Jolita Herlyn susitiko su kretingiškiais skaitytojais M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje. Knygose rašytoja nevengia nagrinėti itin skaudžių ir opių socialinių temų. Pavyzdžiui, seksualinis priekabiavimas, pogimdyminė depresija, vėžys, eutanazija, kolektyvinė atmintis ir kita. Jos romanai knygynuose, bibliotekose yra aktyviai skaitomi, todėl knygas tenka netgi rezervuoti. 2017–2019 metais Jolita Herlyn buvo skaitomiausių šalies bibliotekose lietuvių autorių trejetuke. Susitikimo metu rašytoja ne tik pristatė naujausią knygą „Gėdos vaikas“, diskutavo su skaitytojais, taip pat su Kretingos bibliotekoje veikiančio knygų klubo „9 puslapis“ narėmis, bet ir dalinosi atviromis mintimis apie rašymo procesą, kūrybos prasmę, gyvenimo džiaugsmą… Keletas autorės minčių iš susitikimo.
Tapimas literatūros žmogumi
– Niekada negalvojau ir net nesvajojau tapti rašytoja ar knygų autore. Nors pirmąjį tekstą išleidau ganėtinai anksti. Mano pirmąją žinutę išspausdino laikraštis „Lietuvos pionierius“, kai man buvo dešimt metų – rašiau, kad noriu tapti architekte kaip ir mano tėtis. Architekte netapau, bet nuolat rašiau į „Lietuvos pionierių“, netgi buvau dvejus metus vieno klubo prezidente tame laikraštyje. Paskui mano rašymas tapo periodinis. Buvo laikas, kai rašymą padėjau į šalį. Bet 2002 metais netikėtai išvažiavau į Libaną. Ši šalis man pasirodė tokia egzotiška, jog grįžusi parašiau pirmą straipsnį Klaipėdos laikraštyje, priede „Baublys“. Pradėjau rašyti apie įvairiausias keliones žurnalui „Kelionių magija“, laikraščiui „Vakarų ekspresas“, kadangi buvo ciklas apie interviu su užsieniečiais. Man visada buvo labai įdomu, kaip užsieniečiai mato Lietuvą. Tarsi šoniniai veidrodžiai. Jie pamato visai kitus dalykus negu mes patys. Prigimtinis vidinis smalsumas pas mane visada buvo. O išvykus dirbti į Kopenhagą prasidėjo romanų etapai. Romanai atsirado todėl, kad susipažinus su vyru Kopenhagoje, persikėlėme gyventi į Vokietiją, Hamburgą. Nemokėjau vokiečių kalbos, o mokytis naujos kalbos, neturint pagrindų, sekėsi sunkiai. Vyras klausia: „ką tu be kalbos veiksi ateinančius dvidešimt metų?“. Maniau, kad pakanka būti gera žmona, mama, tačiau vyrui atrodė kitaip. Kitą dieną atsiverčiu kompiuterį ir supykusi ant vyro pradėjau rašyti romaną „Trys mano vieninteliai“. Taigi, tokia pradžia.
Apie idėjų atsiradimą
– Kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę. Daugelis rašytojų turi daugybę idėjų apie ką nori parašyti ir nežino, kurią pirmą idėją gvildenti. O pas mane galva būna visiškai baltas popieriaus lapas ir kol neįkrenta naujo romano sėkla, kol aš nepamatau romano, tol aš net nepradedu rašyti. Nemėgstu rašyti į stalčių. Jaunesnė rašydavau dienoraščius, bet pradėjusi rašyti romanus – nustojau rašyti dienoraščius. Pirmieji romanai buvo kaip terapija, dabar man rašymas yra motyvacija sužinoti kažką naujo ir visiškai nežinomo. Bet pirmiausia turi įkristi tam tikra sėkla. Pavyzdžiui, romanas „Moterų sodas“. Netikėtai vieną dieną prisiminiau savo vyro žodžius, kuriuos sakė lankantis Helgolande (tai yra labiausiai nuo kranto nutolusi Vokietijos sala esanti Šiaurės jūroje). Vyras sako: „Helgolandą vokiečiai su britais iškeitė į Zanzibarą“. Aš galvojau prie ko čia Zanzibaras. Pradėjau skaityti apie Zanzibarą ir supratau, kad tai buvo vokiečių kolonija. Suvokiau, kad žinau apie britų, prancūzų, netgi belgų kolonijas, bet apie vokiečių nieko nežinau. Besidomint išnyra straipsnis apie Zanzibaro princesę Salmę, kuri ištekėjo už pirklio iš Hamburgo, iš musulmonės tapo krikščione. Ji buvo 37 sultono vaikas. Ši istorija mane taip įtraukė, kad pradėjau nuodugniau gilintis, perskaičiau 1886 metais išleistą jos autobiografiją… Ši žinutė mane veda tolyn analizuoti, kurti. Istorinis kontekstas man yra būtinas, nes rašyti vien tik meilės istorijas man nebeįdomu. Knyga visada turi duoti pridėtinę vertę, jog žmogus perskaitęs knygą gautų ne tik jausmines patirtis, bet kažką naujo sužinotų.
Rašytojos vidinė, kūrybinė kaita
– Vieno susitikimo Plungėje metu, skaitytoja Raimonda yra labai gražiai pasakiusi, kad mano kaip rašytojos lūžis įvyksta ties šešta knyga „Angelai neverkia“ ir tada prasideda rimtesnės temos. Iki to laiko pernelyg nesusimąstydavau kaip kinta kūryba. Kai parašau knygą, ją padedu ir savotiškai pamirštu. Kiti klausia, ar sunku paleisti herojus? Tiesą sakant, aš kartais pamirštu herojų vardus. Tačiau, kai rašau knygą, herojai visada su manimi, tarsi juos sekioju su kamera, filmuoju, aprašinėju. O kai atsisveikinu, tada aš su jais atsisveikinu. Universitete turėjau specialųjį kursą – meilės filosofija, nes man meilė buvo įdomi kaip fenomenas: norėjau rasti atsakymus ar iš tikrųjų meilė egzistuoja tris metus; ar būna meilė iš pirmo žvilgsnio; ar egzistuoja amžina meilė. Yra daugybė įvairiausių filosofinių teorijų, kurios atsakinėja į šiuos klausimus labai skirtingai. Norėjau šias filosofijas nuleisti į daug labiau skaitomesnį lygį – romano lygį. Bet paskui atsirado jausmas, kad knygos rašymas turi mane paskatinti kažkuo domėtis. Rašydama „Šešėlių gaudytoją“ susipažinau su ežiukais. Nuo ko prasidėjo? Viena pažįstama pasakojo, kad jos draugė dirba valytoja Hamburge ežiukų prieglaudoje. Man buvo labai įdomu, kad egzistuoja tokia prieglauda. Tada sužinojau, kad jiems matuojama temperatūra, leidžiami vaistai, nes jie netoleruoja laktozės… Pradėjau nagrinėti kaip ežiukai traktuojami platesniame kontekste. Pasirodo, ežiukai buvo vienas svarbiausių simbolių senovės Egipte, kurie reiškė reinkarnaciją, netgi senovės Egipto laivų korpusuose buvo vaizduojami ežiai ir daugybė kitų aspektų. Domėdamasi ežiukais sužinojau visiškai naują kultūrinį sluoksnį. Ir taip kiekviena knyga priverčia mane kažką naujo sužinoti, perteikti kitiems.
Santykis su skaitytojais
– Tenka sulaukti grįžtamojo ryšio iš skaitytojų. Bet mano uždavinys yra suteikti viltį. Manau, kad visi privalome turėti viltį ir į kiekvieną situaciją pasistengti žiūrėti viltingai. Tikiu minties ir žodžio galia. Tikiu, kad susitvarkius mąstymą, galima sutvarkyti daug sveikatos problemų. Todėl susitikdama su skaitytojais noriu suteikti džiugesio ir vilties. Aišku, rašau apie daugelį itin skaudžių dalykų, kuriuos pati esu patyrusi. Džiaugsmą gali pažinti tik tada, jeigu esi pažinęs kančią. Džiaugsmas ir skausmas tarsi šilta ir šalta, toje pačioje skalėje – kiek gali leistis, tiek gali ir kilti. Visada knygose turiu paslėptą žinutę. Iš kitos pusės, nenoriu niekam nieko patarinėti, nes labai gerbiu žmogaus laisvą pasirinkimą. Kiekvienam žmogui per jo pasirinkimą vyksta vidinis augimas. Todėl kitiems nesakau kaip elgtis. Rytietiška išmintis sako – išmokyti nieko negalima, tačiau galima tik išmokti. Už mus mūsų gyvenimo niekas nenugyvens.
Romanų centre moterys
– Pasirinkimas, kad romanų centre būtų moterys yra sąmoningas. Atsiprašau vyrai, bet moterys man yra daug įdomesnės. Kitas dalykas, aš labiau pažįstu moteris, suprantu jų vidinę struktūrą, jų mąstymą, reakcijas nei vyrų. Man atrodo, kad reikia rašyti apie tuos, kuriuos pažįsti ir supranti. Galbūt todėl, kad mano gyvenimą visada lydėjo stiprios moterys. Pavyzdžiui, knygoje „Svaigulys“ pasirenku mamos tetos prototipą, kuri apie penkiasdešimt metų gyveno Venesueloje. Knygoje ji tampa teta Marija, gyvenanti Brazilijoje. Iš tiesų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, teta sugrįžo į Lietuvą ir parsivežė vieną vienintelį daiktą. Kaip manote ką po penkiasdešimties metų Amerikoje galima parsivežti į Lietuvą? Nieko daugiau – apvalią lovą. Knygoje „Šešėlių gaudytoja“ atsiranda teta Sofija. Ten kur tetos, ten esu truputį aš.
Kūrybos prasmė
– Man svarbu, kad knygos būtų skaitomos. Jeigu rašymui atsiduočiau tik dėl savęs – man tada nebūtų prasmės. Nesu užsibrėžusi, kada bus paskutinė knyga. Nors buvo toks įdomus momentas. Prieš keletą dienų kalbėdama su tėčiu (jis yra architektas, tapytojas, kai buvo 40–ies metų pradėjo tapyti, nes norėjo įrodyti draugams, kad ir architektai moka tapyti. Šiuo metu jam 80 metų) paklausiau: „Tėti, kaip tu galvoji, jeigu aš jau neberašyčiau, nes mama sako, jeigu nenori tai ir nerašyk, tų knygų užtenka“. Tėčio atsakymas: „Tu ką, išprotėjai? Tau rašymas, kaip man tapymas. Negi nori, kad pradėtų smegenys vegetuoti? Mes visi jeigu norime turėti gyvas smegenis – turime kažką kurti“. Jis man taip davė velnių ir taip teisingai. Jeigu jis būtų sugalvojęs kitą argumentaciją, o ne vegetuojančias smegenis, galbūt būtų neįtikinęs, bet aš tikrai nustebau. Mano tėtis nesiekia populiarumo, bet jis kūrybą traktuoja kaip dievišką pradą mumyse, kuri leidžia likti gyvais ir nesvarbu kokiame amžiuje.
Alma LAUŽONYTĖ
37,857 peržiūrų (-a)
