Linas Daugėla.

Apie kūrybą, santykį su skaitytojais kalbamės su kretingiškiu jaunuoju poetu Linu Daugėla. Lapkričio 26-ąją dieną, antrąją Kretingos „Knygų mugės 2022“ dieną, VU filologijos studentas Motiejaus Valančiaus bibliotekoje susitinka su skaitytojais bei pristato jaunųjų kūrėjų festivalio „Literatūrinės slinktys“ rinkinį, kuriame publikuojami ir paties eilėraščiai.

– Kaip patys esate sakę, jau nuo penktos klasės pradėjote kurti eilėraščius. Žvelgiant į jūsų kūrybą, jos sampratą retrospektyviai, kaip apibūdintumėte savo kūrybą dabar ir prieš dešimt metų? Kokie esminiai pokyčiai įvyko?
– Pirmoji kūryba gerokai skiriasi nuo dabartinės. Tolima pradžia visiškai kitokia, tai tradicinis bandymas išsikapstyti iš klišių liūno, bandymas nebanaliai parašyti įprastomis temomis. Parašyti apie tai, apie ką niekas nerašė, neįmanoma, įmanoma tik bandyti parašyti kitaip, taip, kad būtų artima šiuolaikiniam skaitytojui. Tai nesusiję su aktualiomis temomis ar panašiai, poezija – labiau vidiniai vyksmai, kurie jaučiami ir kituose žmonėse. Ko gero, dabar labiausiai ir bandau parašyti kitaip, originaliau atskleisti tai, ką išgyvenu, kas svarbu ir kas tikra.
– Šiuo metu esate Vilniaus universiteto filologijos antro kurso studentas. Studijos pakreipė paties kūrybos braižą? Galbūt kažko teko atsisakyti, išsigryninti?
– Studijos kūrybai įtakos apskritai neturi. Filologija nesusijusi su kūryba ir rašymu, gal tik tiek, kad abi šios sferos sukasi apie literatūrą. Studijos nebent padeda redaguoti tekstą, į tam tikrus dalykus atkreipti dėmesį, kažkiek išgryninti kalbinę sferą. Turiniui įtakos labiau turi gyvenimas, jausmai, santykiai ir pokalbiai su žmonėmis.
– Jūsų laimėjimų kraitis tiek fotografijoje, tiek žodžio meno srityse yra gausus. Tačiau pokalbyje norisi paliesti asmenines vidines pergales. Kaip kūrybos procesas keičia Jus kaip žmogų? Galbūt padeda išrauti asmenines baimes?
– Banalu būtų sakyti, kad kūryba žmogų daro geresnį. Galbūt, bet nežinau, ar į tai įmanoma atsakyti. Kūryba labiau padeda pažvelgti kitaip, pamatyti, kas nematoma, išgristi, kas nesakoma, būti, kai būti neišeina. Kūryba – labiau kitas atspalvis, kuris pro aprasojusį pasaulio stiklą padeda įžiūrėti gyvenimo pėdsakus. Kartais kūryba gali išsklaidyti baimes, kartais jas tik paslepia. Parašius apie baimes tampa lengviau. Yra baimių, kurių kūryba negali išsklaidyti, galbūt tik kai jos ištinka, tarsi tampa ramiau, jei kažkas parašyta. Tarsi būtų jų įveikimo iliuzija. Laimėjimai ir pergalės labiau sėkmė. Vidinė pergalė yra pavykęs eilėraštis.
– Kokią reikšmę kūrybai suteikia tikėjimo dėmuo?
– Tikėjimas ir gyvenime, ir kūryboje yra pamatas. Kažkoks pamatas, į kurį gali atsiremti ir kasdienybė ir eilėraščiai. Apie tai bemaž nerašau, bet jaučiu, jog tarp eilučių yra.
– Kaip manote, meninė kūryba, kūrybiškumas yra išmokstamas ar vis tik įgimtas aspektas tik tereikia gebėti tai atrakinti, užčiuopti? Kaip apibūdintumėte savo atvejį?
– Šiuo klausimu yra daug įvairių nuomonių. Ko gero, išmokti galima visko, bet reikia kažkokio garstyčios grūdo, kuris įkristų ir būtų natūralus noras kurti. Jei nėra kibirkšties, vargiai pavyks kažką parašyti. O įvykus eilėraščiui prasideda darbas, redagavimas, mokymasis kurti geriau. Turbūt tai tinka ne tik kūrybai. Vieniems įdomi ta sritis, kitiems ta. Jei įdomi poezija, žmonės rašo. Vieniems rašosi eilėraščiai, kitiems artima istorija, fizika ar dar kiti dalykai. Atrodo, tai kyla iš mūsų vidaus ir to negalim pakeisti. Jei reikia atsakyti, kodėl pradėjau rašyti, atsakymas dažnai būna pritemptas. Tiesiog spragtelėjo kibirkštis ir nutariau jos nepaleisti.
– Viename iš interviu esate minėjęs, kad nedarote takoskyros dėliojant kūrybinius prioritetus tarp fotografijos, prozos, poezijos. Kokią svarbą jūsų įvairiapusiai kūrybai turi minties, žodžio, vaizdo sintezė?
– Kažkada su kitais kūrėjais esam kalbėję, kaip sunkiau kurti: vaizdu ar žodžiu. Tie, kurie ir rašo, ir fotografuoja, tikino, jog sunkiau kurti žodžiu. Taip yra ir man. Kūrybinė kibirkštis nueina į tas sritis, kurios artimos. Kartais daugiau tenka vienai, kartais kitai. Manau, kuriu ir vaizdu, ir žodžiu, nes taip pavyksta įvairiau pažvelgti į gyvenimą. Viena galima užrašyti žodžiu, kita perteikia vaizdas. Taip pat ir meno stebėtojai: juk kartais norim paskaityti knygą, kartais norisi nueiti į nuotraukų ar paveikslų galeriją. Jei dalinuosi tuo, ką pavyksta sukurti ne viena, o keliomis meno formomis, galbūt daugiau žmonių gali tai pastebėti ir susidomėti.
– Šį šeštadienį Kretingos knygų mugės metu susitiksite su skaitytojais, pristatysite jaunųjų kūrėjų festivalio „Literatūros slinktys“ rinkinį, kuriame išspausdinti ir jūsų eilėraščiai. Ką jums reiškia gyvas santykis su skaitytojais? Kaip manote ar svarbu su skaitytojais dalintis ne tik savo kūryba, bet skirti laiko tiesioginiams susitikimams, pokalbiams? Kodėl?
– Manau, jog kūryba dalintis svarbu, nes poezija galima perteikti tikrumą. Tik gyvas santykis yra tikras, smagu matyti, kaip skaitytojai reaguoja į kūrybą, vieną ar kitą mintį. Pokalbiai ir susitikimai taip pat svarbūs, kad kūrėją skaitytojai galėtų pamatyti kaip žmogų, kad būtų galima paprastai pasikalbėti apie rašymą ar kitas temas, kartais labiau atskleisti rašymo kontekstą. Juolab, kad visa tai yra ir kūrybos dalis.
– Yra rašytojų, kurie labai įdėmiai klauso, kaip skaitovai perteikia jų kūrinius žodžiu, kokią emociją transliuoja, iš kokios perspektyvos kalba, kur deda akcentus ir t.t. Jums kaip rašytojui tai yra svarbu? Į ką patys fokusuojatės, kuomet žiūrovams skaitote savo prozos, poezijos kūrinius?
– Labai priklauso, kaip skaitovai skaito rašytojų kūrinius. Manau, svarbiausia neperspausti, nenusaldinti, nepadauginti intonacijos, kaip neretai daro aktoriai, nes tuomet tarsi nuslepiamas turinys, o be jo kūriniai yra beverčiai. Pats stengiuosi paprastai perskaityti tekstą, taip, kad būtų galima išgirsti detales, svarbiausius akcentus. Prozos tekstai prašosi skaitomi intensyviau, poezijos – labiau išryškinant akcentus. Vis tik yra kažkoks jausmas, kaip reikia skaityti, taip, kad turinys atsiskleistų labiausiai. Čia nėra teisingo atsakymo. Tiesiog man labiausiai atsiskleidžia taip.
– Šiais metais „Literatūros slinktyse“ yra publikuojami penkių jaunųjų dailininkų ir penkių jaunųjų rašytojų kūryba, įskaitant ir jūsų. Galbūt šiame rinkinyje skaitytojai galės susipažinti su nauju Lino kūrybos tarpsniu? Gal, priešingai, ankstesnio etapo paleidimu ar kita?
– Nežinau, ar tai galima įvardinti kaip naują tarpsnį. Galbūt, bet tų etapų ribos vis tiek gana susiliejusios. Atrenkant kūrybą rinkiniui daug eilėraščių tenka atmesti, kai kuriuos paredaguoti. Atrodo, kūryba kažkiek kinta kas kokius kelis mėnesius, eilėraščiai labiau rašosi viena, vėliau kita tema. Kūryba yra nuolatinis vyksmas ir nuolatinė kaita. O atrenkant eilėraščius ieškau tų, kurie ir po kurio laiko perskaityti tarsi įvyksta, gyvena. Kad pakito kūrybos tarpsnis, daugelis poetų teigia išleidę ne pirmą knygą. Galbūt kada nors tai pajausiu ir aš.

 16,108 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes