Ukrainiečio chirurgo šeimą du kartus aplenkė mirtis

Kretingos ligoninėje dirba chirurgas Oleksandras Litvinenko, po mėnesio nuo karo pradžios Ukrainoje su šeima ištrūkęs iš Mariupolio. Tai uostamiestis Azovo jūros pakrantėje, patenkantis į Donecko srities ribas. Beveik keletą mėnesių nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Mariupolis buvo viso pasaulio žmonių lūpose. Viena – dėl didvyriškos miesto gynybos, antra – dėl žvėriškų rusų fašistų uostamiesčio bombardavimų, kurių metu žuvo tūkstančiai žmonių. Ištrūkti iš Mariupolio buvo tik laimingo atsitiktinumo ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių dalykas. O. Litvinenko šeimai pavyko. Jiems pavyko jau antrą kartą. Pirmą kartą visą šeimą mirtis aplenkė dar 2015 metų vieną vasario šeštadienį. Tą dieną Oleksandras išvažiavo budėti į ligoninę, o žmona ir dukra, kai mažosios dar nebuvo, tuo metu išsiruošė į miestą. Po 15 minučių iš Rusijos pusės prasidėjusio artilerijos apšaudymo metu atskriejusi „Grad“ raketa sprogo tiesiog jų privataus namo kieme. Langų, durų, baldų neliko, bet šeima susitvarkė, gyveno toliau. Iki šių metų vasario 24 dienos…

– Kokia buvo Jūsų šeimos situacija prasidėjus Rusijos agresijai?
– Rusijos puolimui mes ruošėmės. Buvo ne vienas valdžios perspėjimas dėl galimo puolimo, todėl kuprines su svarbiausiais daiktais buvome pasiruošę. Tačiau daugelį mūsų iš pradžių ramino, kad puolimas gali trukti gal 2-3, gal keletą dienų, tad ir mūsų atsargos buvo tam paskaičiuotos. O viskas pasirodė visai kitaip.
– Kur slėpėtės nuo bombardavimų?
– Mus gelbėjo vieno vaikų darželio rūsys, tai nebuvo tikra slėptuvė. Tame rūsyje susirinko apie 110 žmonių. Ten taip ir praleidome beveik mėnesį. Kai artilerijos apšaudymai kiek aprimo, greit susirinkome savo mantą ir pasiekėme jūros pakrantę. Ten jau viešpatavo rusų kariai, visus susirinkusius jie etapais pergabeno į Rusijos teritoriją. Mariupolį palikome kovo 23 dieną. Pirmiausia reikėjo praeiti filtravimo stovyklos formalumus. Rusai visų pirma ieškojo žmonių, susijusių su Ukrainos valdžios struktūromis, kariškių.
– Kokia jūsų šeima, kiek vaikų?
– Su žmona auginame dvi dukras. Mažajai tik treji metukai, o vyresnioji jau septyniolikmetė, mokėsi paskutinėje 11-oje vidurinės mokyklos klasėje ir ruošėsi stoti į universitetą. Iš jos mokyklos neliko ničnieko, tik griuvėsiai, sudegė visi dokumentai, o pas mus visa mokyklos dokumentacija – tik popieriniai, jokio online, skaitmeninio archyvo. Neseniai internete suradau dukros buvusios mokyklos vaizdą – griuvėsių krūva. Dabar ji Klaipėdoje mokosi gimnazijoje, norint gauti vidurinio mokslo baigimo atestatą teks papildomai mokytis dar metus.
– Kaip gyvenote ir išgyvenote tame rūsyje? Kaip jautėsi mažoji dukra?
– Na, pasakyti žodžiu, kad buvo sunku – lyg ir nieko nepasakyti. Kuprinėse turėjome tik būtiniausius daiktus, maisto atsargų – tik keletui dienų. Mažosios savijauta jau geresnė, sakyčiau – normali, nes tokiame amžiuje gana greitai užsitušuoja patirti išgyvenimai. Tačiau ji ir dabar sureaguoja į aplinkos triukšmą, netgi pravažiuojant dideliam sunkvežimiui ji instinktyviai susigūžia, ieško prieglaudos. Aš ir apie save galiu pasakyti, kad į Palangos oro uostą praskrendantis lėktuvas verčia mane pasilenkti. Tai neužmirštamas įspūdis iš Mariupolio, nes visi žinojome, jeigu išgirsti lėktuvą – bus bomba, o bomba – tai baisu, bomba – tai mirtis. Taip kad mano dalis vis dar Mariupolyje…
– Koks buvo jūsų šeimos kelias į Lietuvą, į Kretingą?
– Po filtravimo stovyklos atsidūrėme Rostove prie Dono, iš ten – Į Sankt-Peterburgą, po to – Talinas, Ryga, Klaipėda. Lietuvoje atsidūrėme balandžio 14 dieną. O Klaipėdos ukrainiečių registracijos centre kažkaip netikėtai įsikalbėjau su policininku, pasakiau, kad aš – chirurgas, žmona – ginekologė. O jis paklausė, ar nenorėtume rinktis Kretingos, kur yra puiki ligoninė, gal ten reikia gydytojų? Atsakiau, kad mano padėtyje vis tiek, kur apsigyventi ir dirbti, svarbiausia – kad būtų darbo. Taip su šeima atsidūriau Kretingoje. Žmona dabar dirba Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, vyresnioji mokosi gimnazijoje, o mažoji lanko vaikų darželį. Kretingoje pavyko išsinuomoti net trijų kambarių butą, dėl to pasistengė savivaldybė, esame krūvoj visa šeima. Dėkingi Lietuvai, kad mus priėmė, kol kas mums apmoka net buto nuomos išlaidas.
– Ar liko kokie nors ryšiai su buvusiais Mariupolio kolegomis, kaimynais, draugais?
– Interneto amžiuje ryšius palaikyti nesunku. Mariupolyje gyveno apie 500 tūkstančių žmonių. Prasidėjus karui žmonės išsisklaidė po įvairius pasaulio kampelius. Ir tai ne tik Europa, bet netgi Lotynų Amerika. Bet nemažai žmonių liko ir pačiame Mariupolyje. Ne visi turėjo galimybių pasitraukti, kitiems trūko lėšų, gal buvo ir kitos priežastys. Dalis liko Rusijoje, bet, kiek žinau, tebegyvena laikinose pabėgėlių stovyklose. Žinau, kad nemažai gydytojų pasirinko Lietuvą, vienas mano kolega dabar Latvijoje, Liepojoje. Ukrainoje gydytojams Lietuva tapo palanki ir todėl, kad ji pagreitino mūsų gydytojų licencijų pripažinimą. Tai truko tik tris mėnesius.
– Betgi trys mėnesiai – tai nemažai, ypač turint galvoje jūsų pabėgėlių padėtį?
– Trys mėnesiai – trumpas laikas. Mano kolegos, atsidūrę Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, sertifikatų laukia nepalyginamai ilgiau. Kiek geriau dar ir Latvijoje, o Estijoje – jau sunkiau. Beje, kitais metais ir man teks laikyti lietuvių kalbos egzaminą, turiu pasiekti B2 lygį. Lankau lietuvių kalbos kursus, mokausi. Galiu tik padėkoti, kad mumis rūpinasi Kretingos savivaldybė, moko kalbos, o rajone, jeigu neklystu, yra apie 60 ukrainiečių šeimų, tai daugiau nei 200 žmonių.
– O ką galvoje apie ateitį?
– Laukiame, esame laukimo stadijoje. Aišku, norisi grįžti į savo vietas, kada tai bus – dar nežinia. O kol kas didžiulio lietuvių rūpesčio dėka po truputį tampame jūsų sociumo dalimi, įsiliejame į jūsų gyvenimą.

 33,545 peržiūrų (-a)