Seksualinė prievarta palieka skaudžiausias pasekmes
Smurtas artimoje aplinkoje – itin aktuali tema visuomenėje. Nors kiekvienais metais ieškoma produktyvių būdų, kad smurtas nebūtų toleruojamas, tačiau naujausia statistika byloja – tik 15 procentų nukentėjusiųjų išdrįsta kreiptis pagalbos. Kodėl žmonės nusprendžia užsisklęsti ir nesikreipti pagalbos, kalbėjomės su Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktore Jurgita Cinskiene.
Praėjusią savaitę „Švyturio“ laikraštyje buvo apžvelgta Specializuotų kompleksinių pagalbos centrų reikšmė, teikiant įvairiapusišką pagalbą nukentėjusiems nuo smurto asmenims, bei aptarta, kaip atpažinti smurto požymius, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nepavojingi ir blogo nežadantys veiksmai. Akivaizdu, kad smurto formos yra labai susijusios viena su kita. Iš pradžių atsiranda psichologinio smurto užuominos, pereinančios į ekonominį, vėliau virstančios fiziniu smurtu. Dėl jo susiaurėja aukos mąstymas, tampa sunku suvokti, ką ir kaip daryti.
Nepasitikėjimas institucijomis
Kalbinta J. Cinskienė atkreipė dėmesį, kad būtent 15 proc. besikreipiančiųjų dėl smurto artimoje aplinkoje yra tie, kurie patiria fizinį smurtą.
„Šis skaičius rodo, kiek žmonių kreipėsi į policijos pareigūnus, o šie pradėjo ikiteisminius tyrimus, kurie faktiškai pradedami tiktai fizinio smurto atveju. Taip jau susiję su mūsų teisine baudžiamąją sistema, einančia pagal baudžiamojo kodekso kreivės procesus“, – nuogąstavo pašnekovė. Kitaip tariant, ikiteisminiai tyrimai pradedami tik užfiksavus smurtinio atvejo faktą, kurio požymiai yra matomi akivaizdžiai.
Šis aspektas tampa vienu iš esminių, siekiant nustatyti vangų besikreipiančių pagalbos skaičių – ne visas smurto formas lengva įrodyti. O tai skatina nepasitikėjimą institucijomis. Anot J. Cinskienės, žmonės, kreipdamiesi į policijos pareigūnus, turi praeiti labai sudėtingas procedūras, kad įrodytų psichologinį, seksualinį smurtą, kadangi liudininkų faktiškai nėra. Arba tai yra artima aplinka. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorės pastebėjimu, jeigu šeimoje ir yra tretieji asmenys, kurie gali paliudyti, jie turi teisę to nedaryti: „Įrodyti, kad buvo grasinta, kad padarė neatšaukiamą poveikį psichikai, yra tikrai sudėtingi dalykai“.
Aplinkos nepalaikymas
Kai kalbama apie seksualinį smurtą, akivaizdu, jog šia tema vyrauja gausa mitų. Specialistė atkreipė dėmesį, jog šių dienų visuomenėje vis dar sunkiai suvokiama, kaip santuokoje gali būti seksualinė prievarta, jeigu nesimato jokių žymių.
„Daugelis klaidingai galvoja, jog jeigu sumušė, išprievartavo – tik tai galima traktuoti kaip seksualinę prievartą. Jeigu sumušimo žymių nėra, vadinasi, ir seksualinės prievartos nebuvo. Ir baudžiamosios teisės prasme yra labai sudėtinga įrodyti, nes tai yra baudžiamasis nusikaltimas. Tačiau seksualinė prievarta skaudžiausias pasekmes palieka ir psichologine, ir fizine prasme“, – apie situacijos problemiškumą pasakojo J. Cinskienė.
Svarbu pastebėti, kad apie seksualinio smurto formą moterys ypatingai nėra linkusios kalbėti. Šios baimės skatinimui įtakos turi aplinkos kaltinimų lavina. Pašnekovė pasidalina keletu minčių, kurių nukentėjusios moterys sulaukia iš artimųjų: „Ką tu ten ne taip padarei, kad su tavimi taip atsitiko? Tavo kryželis, ką susiradai, su kuo gyveni – tą ir turi; Ar negali pakentėti, man dar blogiau buvo“.
J. Cinskienės teigimu, tokia artimųjų reakcija skatina žmogų prarasti paskutinę viltį, susitraukti ir tūnoti smurtiniuose santykiuose, kartais net iki gyvenimo pabaigos. Šios priežastys lemia mažą besikreipiančiųjų pagalbos skaičių.
Kaip vyksta pagalbos suteikimas
Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą, įsigaliojusį 2011 metais, policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir pradėję ikiteisminį tyrimą, privalo pateikti informaciją apie nukentėjusį žmogų tame rajone dirbančiam Specializuotos kompleksinės pagalbos centrui (toliau SKPC). Lietuvoje šiuo metu yra 15 centrų. Kai informacija pasiekia SKPC, tuomet dirbantys konsultantai skambina nukentėjusiajam, jog pirmiausia suteiktų emocinį palaikymą, vėliau nusakomos tolimesnės procedūros (kas atsitiko, kas vyks toliau, kada gali sugrįžti iš areštinės smurtautojas, ką reiškia kardomosios priemonės ir t. t.).
Kitas svarbus aspektas – SKPC gali pasiūlyti nemokamą teisininko, psichologo pagalbą tiek, kiek žmogui jos reikia. J. Cinskienė atkreipė dėmesį, jog visoje Lietuvoje šis pagalbos paketas yra vienodas, o jeigu nukentėjusiajam reikalinga paslauga, kurios SKPC negali suteikti (laikino apgyvendinimo, sveikatos priežiūros paslaugų, socialinių paslaugų ir kita), tuomet vyksta tarpininkavimas su atitinkama institucija. Siekiama, kad ir žmogus žinotų, kur jam toliau kreiptis, ir institucija, į kurią buvo kreiptasi, būtų informuota, jog atvyks asmuo, kuriam reikalinga vienokia ar kitokia pagalba.
Specialistė pastebėjo, kad jeigu dėl tam tikrų priežasčių žmogus nenori kreiptis į tame rajone veikiantį SKPC, visada galima kreiptis į bet kurį Lietuvoje veikiantį centrą. Be kita ko, žmogus gali tiesiogiai kreiptis į SKPC, neprivaloma kviestis policijos pareigūnus.
Lietuvoje veikia ir bendroji pagalbos linija smurtą patyrusiems asmenims, telefonas 8 700 55516. Skambindami šiuo numeriu žmonės gali išlikti anonimiški, kreiptis gali ne tik nukentėjęs žmogus, bet ir asmuo, kuris nežino kaip elgtis, kuomet kaimynystėje girdi triukšmą, barnius, klyksmus ir kita.
Bendrauti su SKPC konsultantais galima ir tiesioginiais pokalbiais internetu ne tik Lietuvoje, bet ir gyvenant užsienyje. Internetiniame puslapyje: www.specializuotospagalboscentras.lt, kuriame yra live chat‘ai (liet. pokalbiai internetu) – žmogus gali rašyti, jeigu nenorima, kad jo balsas būtų identifikuotas.
28,790 peržiūrų (-a)
