Viešojoje erdvėje šmėstelėjusi informacija, kad neilgai trukus Lietuvoje gali būti uždaryta maždaug 200 vaistinių, privertė net krūptelėti. Optimizuodamasis „Lietuvos paštas“ miesteliuose ir kaimuose jau sunaikino visus pašto skyrius (Kretingos rajone liko tik du – Salantuose ir Kretingoje), tai ar dabar ateina vaistinių eilė? Jeigu kalbama net apie porą šimtų vaistinių, tai kas garantuos, kad po kokių metų nebus kalbama apie dar 200 ar 300 vaistinių uždarymą? Ar paštų ir vaistinių uždarymai – tai regionų žingsniai į Prezidento deklaruotą „gerovės valstybę“?
„Švyturys“ paprašė šią žinią pakomentuoti Lietuvos vaistinių asociacijos (LVA) pirmininkę Kristiną Nemaniūnę-Gagę.
Vaistinių pelnas niekuo dėtas
Jos teigimu, dalies vaistinių darbo ateityje perspektyvos tikrai nesusijusios su jų veiklos finansiniais ar pelno rodikliais. Dalykas kitas: kasmet į pensiją išeina daugiau vaistininkų nei į darbo rinką ateina naujų, studijas baigusių vaistininkų. Ši tendencija metai po metų vis didėjo, gilėjo, dabar jau pradedama viešai skambinti pavojaus varpais.
„Asociacijos narių nuomone, ir valstybė turėtų susirūpinti susidarančia padėtimi, manome, kad jos tikslas būtų Vilniaus ir Kauno universitetuose didinti valstybės finansuojamas vaistininkų studijų vietas“, – teigė LVA pirmininkė.
Dar viena aplinkybė, verčianti sunerimti, tai, kad nuo šių metų liepos 1 dienos vaistinės nebegalės dirbti, jeigu jose šalia farmakotechniko nebus vaistininko. Farmakotechnikai – tai asmenys, turintys 3,5 metų trukmės specialų išsilavinimą, juos ruošia kai kurios šalies kolegijos. Farmakotechnikai, kaip vaistininkai, gali dirbti ne tik vaistinėse, bet ir ligoninėse, farmacijos gamyboje ir pan. Tad ir jų paklausa darbo rinkoje ne tokia jau menka. Panaši situacija yra ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.
Vaistinė be vaistininko – ne vaistinė?
Pasak K. Nemaniūnės-Gagės, dabar farmakotechnikai gali ir vieni dirbti vaistinėse, aptarnauti klientus, o vaistininkai juos kontroliuoja, prižiūri, konsultuoja ar vaistinės darbą organizuoja ir nuotoliniu būdu. Tai reiškia, kad kol kas vaistininkas neprivalo stovėti farmakotechnikui už nugaros ir prižiūrėti ar kontroliuoti kiekvieną jo žingsnį.
„Vaistininkas neprivalo visą darbo dieną būti konkrečioje vaistinėje, būti kartu su farmakotechniku. Jeigu kalbėtume apie didesnes vaistines, jose gali dirbti ir vaistininkas, ir farmakotechnikas, tačiau atskirose žmonių aptarnavimo vietose, vienas – prie vienos kasos, kitas – prie kitos. Esant reikalui tarp jų vyksta komunikacija, bendravimas, pasitariama, kilus didesniems neaiškumams vaistininkas gali konsultuoti, padėti, patarti. Tačiau tai galima daryti ir nuotoliniu būdu, čia nėra jokio esminio skirtumo, kiekvieną kartą galima spręsti, kokį komunikacijos būdą tarp vaistininko ir farmakotechniko rinktis“, – teigė LVA pirmininkė.
Jeigu kalbėtume apie mažesnes vaistines, vaistininkas gali jose lankytis periodiškai: patikrinti receptus, vaistų išdavimą, laikinai pakeisti atostogaujantį ar susirgusį farmakotechniką. LVA pirmininkė įsitikinusi, kad jeigu dabartinis reikalavimas išliks, jo bus neįmanoma įvykdyti tiesiog techniškai: tiek vaistininkų Lietuvoje paprasčiausiai nėra!
Lietuva – Europos išsišokėlė?
Lygindama Lietuvos ir kitų valstybių vaistininkų, būtent vaistininkų, dirbančių vaistinėse, skaičius ir procentus, K. Nemaniūnė-Gagė sakė, kad šiuo metu mūsų šalies vaistinėse dirba apie 70 proc. vaistininkų, likusi dalis – farmakotechnikai. Daugelyje Europos valstybių šis santykis yra apie 50:50.
Ji sutiko, kad Lietuvoje yra mažųjų miestelių, kaimų vaistinių problema – prisivilioti vaistininkus. O jų trūksta ir kituose sektoriuose – ligoninėse, gamybos srityje, valstybės kontroliuojančiose įstaigose.
„Vaistininkų reikia visur, o universitetai jų paruošia kol kas nepakankamą kiekį. Dabar buvo jau senokai nusistovėjusi praktika, kad miesteliuose, kaimuose dirbo farmakotechnikai, o juos nuotoliniu būdu prižiūrėdavo vaistininkai“, – teigė LVA pirmininkė. Ji paminėjo Danijos pavyzdį, kur vienas vaistininkas vidutiniškai prižiūri keturis farmakotechnikus.
K. Nemaniūnė-Gagė dėl vaistinių tinklų konkurencijos aplinkybių nenorėjo minėti nei rajonų, nei regionų, kuriuose gali būti tos minėtos 200 vaistinių. Matyt, nenorėdami prarasti rinkos dalies, vaistinių tinklų vadovai spręstų, kaip pasielgti kiekvienu konkrečiu atveju, kur kokias vaistines uždaryti ar pertvarkyti, perskirstyti darbuotojus.
Vyriausybės nustatytas reikalavimas gali kelti abejonių ne tik dėl neaiškaus poros šimtų vaistinių likimo, bet ir todėl, kad aptarnaujant žmones vaistinės niekada nesulaukė skundų nei iš pacientų, nei iš kontroliuojančių institucijų. Ir vaistininkai, ir farmakotechnikai kas penkerius metus privalo atnaujinti savo licencijas, lankyti paskaitas, laikyti testus. Dėl jų kvalifikacijos vargu ar kam kildavo abejonių.
5,732 peržiūrų (-a)