Minint tarptautinę teatro dieną kalbamės su aktoriumi, režisieriumi, bardu Vytautu Kupšiu apie teatro kultūrą, jame keliamus klausimus bei santykį su gimtuoju Darbėnų kraštu.

– Esate kilęs iš Kretingos rajono. Ką Jums reiškia būti darbėniškiu. Koks santykis su gimtu kraštu?
– Galvoju, kad esu didelis Lietuvos patriotas, bet yra tėvynė ir yra tėviškė. Tėvynės miškai, jūra, aplinka yra ne tik gražu, bet ir brangu. Negalėčiau išvažiuoti gyventi į užsienį, nes negalėčiau gyventi be Lietuvos. Neįsivaizduoju savo gyvenimo užsienyje. O kalbant apie savo Darbėnus, Kretingą ar tėviškę – čia yra pradžių pradžia, iš čia esu visas. Man Darbėnai yra pati šilčiausia, šviesiausia, nuostabiausia vieta žemėje, kurios neiškeisčiau į nieką. Čia kaip medis: gali medžio šaknys išsikeroti, išaugti kur nori, o šaknys lieka. Sapnuoju sapnus iš vaikystės, iš savo tėviškės, miškų. Tai yra labai gilūs ryšiai. Manau, kad mano gyvenimo kelionė baigsis būtent tėviškėje, Darbėnuose, nes kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad ten parvažiavęs jaučiuosi geriausiai. Bent jau paskutiniu metu.
– Šiais metais nemažai žinomų Lietuvos meno atstovų dalyvavo savivaldybių tarybų rinkimuose, kai kurie netgi kandidatavo ir į mero postą. Pavyzdžiui, jeigu būtumėte Kretingos meras, kur Jūs dėtumėte akcentus?
– Visų pirma, niekada nebūsiu nei Kretingos, nei kitos vietos meras. Kiek mane bekviestų ir kiek kvietė į politiką – traukiausi nuo to, nes puse kojos įlipti nemoku. Jeigu kur lendu, tai lendu iki galo, visa galva. O jeigu eiti į politiką, tai reiškia išeiti iš teatro. Kitaip neįsivaizduočiau.
Sunku pasakyti ką tiksliai daryčiau būdamas meru, bet tikiu, kad reikia daryti taip, kad visiems būtų gera gyventi. Esmė yra paprasti dalykai – reikia kalbėtis su žmonėmis, būti su žmonėmis, burti bendruomenes, kalbėti žmonių kalba. Tai nereiškia, kad turi būti paprastas žmogelis. Reikia daug ko, kad būtum miesto galva. Reikia žinių, išprusimo, erudicijos, bet prie viso šito, kaip ir visur, kaip ir kūryboje – reikia nuoširdumo. Turi būti nuoširdus ir atviras. Jeigu esi meras, prezidentas, kitaip tariant, esi valdžia, turi neužmiršti vieno dalyko – turi būti su žmonėmis. Negali kažko sukurti užsidaręs, lipti kitiems ant galvų. Tačiau tai ir yra politikų bėda, jog kai prasideda politika, tada prasideda ir užkulisiniai dalykai, kurie viską sugriauna. Yra per daug susvetimėjimo, savų interesų, o trūksta nuoširdumo.
– Užsiminėte apie nuoširdumą, kuris intensyviai mažėja visuomenėje. Jūsų profesijoje kaukė tampa neišvengiamybė. Vis tik kaukėje galima atrasti nuoširdumą?
– Nuoširdumas šiai dienai nėra tokia visuotinė vertybė kokia man yra. Pamenu, mano jaunystėje buvo laikas, kai gėdijosi žemaičių kalbos. Dabar yra nuoširdumo gėda. Kai pasižiūriu žmonių interviu, jie būtinai nori atrodyti protingais, apsiskaitę, intelektualais, bet nuoširdumas lieka paskutinėj vietoj. Gal aš klystu, bet man atrodo, kad šiandien nuoširdumas yra nemadingas.
Jeigu aktorius vaidindamas nėra nuoširdus – man tai nepriimtina. Mūsų teatras būdavo bendrystė, kolektyvas. Dabar yra tokia sistema, kad su kaukėmis tampa lengviau gyventi. Daug įtakos tikriausiai daro ir socialiniai tinklai. Bet mano vidinis įsitikinimas šaukte šaukia, kad jeigu esi ne nuoširdus – neturi teisės lipti į sceną, neturi teisės kurti. Žinau, kad yra daug sakančių, kad kūryboje nereikia nuoširdumo – aš to niekada nesuprasiu, man tai yra svetima. Jeigu esi nenuoširdus, negali būti kūrėjas. Toks mano požiūris.
– Ką Jums kaip kūrėjui svarbu savo kūryba perteikti, dalintis su žiūrovais?
– Neįmanoma trumpai atsakyti, tačiau vis vien teatre visuomet viskas sukasi apie amžinus būties klausimus: kas mes esam, kodėl tokie esam, kodėl mes esam žiaurūs, pikti, geri, kodėl mylim, kodėl mirštam, ko mes čia atėjom? Šie klausimai niekada nesibaigia. Tai yra svarbiausia. O vienadieniai teatriniai pažaidimai, eksperimentai ateina ir praeina. Apskritai, jeigu kūryba eis paviršiumi, ieškos blizgučių – bus tuščia. Kaip kad įvyniotą blizgų saldainio popieriuką atidengsi, bet saldainio nenorėsi valgyt.
– Kaip manote, teatras gali ne tik užduoti klausimus, bet ir rasti į juos atsakymus?
– Manau, kad tikrasis teatras negali duoti atsakymų, gali tik kelti klausimus. Visi didieji režisieriai, garsiausi spektakliai klausimus tik užduoda. Nes tie, kurie žino atsakymus, mano manymu jau kelia įtarimą. O žmogus gali užduoti tik klausimus, nes jie veda į ieškojimą, į norą atrast kažką daugiau, o atsakymas yra tarsi pabaiga. Žmogaus gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, ėjimas.
– Vienas iš XX a. teatro reformatorių Jerzy Grotowskis yra sakęs, kad teatras gali egzistuoti be žodžių, kostiumų, kėdžių, šviesos efektų, veiksmą lydinčios muzikos, tačiau teatras negali egzistuoti be aktorių ir publikos. Žvelgiant į šiandieninį XXI a. teatrą, kaip manote, be ko negalėtų egzistuoti teatras ir pati kūryba?
– Niekas nepasikeitė, tereikia dviejų dalykų: aktorių ir žiūrovų. Tegul technologijos eina kur tik nori, kitaip nebus. Svarbiausia yra tie, kas vaidina ir kas žiūri. O visa kita yra tik papildomi dalykai. Dekoracijų gali išvis nebūti. Gali būti nuogas tuščiam kambary ir bus teatras. Nes kaip ir sakiau, ne blizgučiai sudaro teatrą. Esmę sudaro žmogus, jo siela.
– Ar lietuviai turi savo autentišką, originalią teatro kultūrą, kurią galėtų pasiūlyti kitoms pasaulio kultūroms?
– Be abejo, gali. Prisiminkime pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje „Amerika pirtyje“. Galima sakyti, jog praktiškai iš nieko atsirado. O kur dar Lietuvos Klojimo teatras. Dabar Lietuvos teatras jau savaime stiprus. Tiesiog dabar viskas taip atvira, pasaulis persipynęs, jog viskas susilieja, ateina įvairiausios patirtys. Ko gero, savo identitetą prarasti dabar yra lengviau, negu bet kada anksčiau. Vis tik užsidaryti negali ir nereikia. O kažką savito išsaugoti yra būtina.
Be viso to, teatras kuria savo asmenybes, tikrus, naujus dalykus. Kitaip sakant, seniai užmiršti dalykai yra nauji. Visas kitas teatras yra tik atkartojimas. Tikrų asmenybių nėra daug. O iš jų ugdomų kelių šimtų mokinių bus tik vienas tarp tų lyderių. Teatras nėra amatas, tai sudėtinga kūryba.
– Prakalbote apie asmenybes. Kokios asmenybės Jus formavo, darė įtaką asmeniniam augimui?
– Žvelgiant profesine prasme, bijau, kad nebus. Man kažkaip susiklostė, kad nebuvo, jog man kažkas iš režisierių ar kitų autoritetų darytų įtaką. Bet aš turėjau žmogiškumo mokytoją Petrą Bielskį, buvo mano kurso vadovas, kuriam amžinai liksiu dėkingas už tai ką jis davė. Tai neįkainojama. Šis žmogus nepelnytai tarybiniais laikais buvo šešėlyje, nes buvo nepageidaujamas persona non grata. Mūsų kursas jam buvo pirmas ir šis žmogus man padarė didelę įtaką žmogiškąja prasme. Tokio kito žmogaus nesutikau gyvenime, jis tikrai Dievo pateptas.
O profesine prasme augau per darbą, per knygas, per paties ieškojimą. Tai užtruko ilgai ir tęsiasi iki dabar.

Inga LAUŽONYTĖ, Alma LAUŽONYTĖ

 8,061 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes