Pradėjus vartyti pavasarinius 1967 m. „Švyturio“ laikraščius, į akis krito dvi pagrindinės temos: „raudoni“ jubiliejai ir komunistinės propagandinės spaudos liaupsinimas. Tiesa, niekur neišnyksta ir kitos nuolat besikartojančios temos, tarp kurių svarbiausia – sėja, žemės ūkis, kolūkiečių pasiekimai ir džiaugsmai ir t. t.
Baigiantis balandžio mėnesiui, neapsieita be bolševikų vado Lenino gimtadienio paminėjimo. Kaip įprasta tais laikais – tik pačiais gražiausiais žodžiais: „Istorija nežino žmogaus, kurio veikla būtų turėjusi tokią didžiulę įtaką tautų likimui, pasaulinių įvykių eigai“. Bent jau čia – nepameluota. 1917 m. bolševikų, vadovaujamų Lenino, perversmas Rusijoje panardino valstybę į chaosą, pilietinį karą, milijonus žmonių nužudė-pražudė, sukėlė daugybę karų, tarp jų – ir Antrąjį pasaulinį, o bolševikų veiklos ir ideologijos pasekmės – tai ir šiandieninis Rusijos karas prieš Ukrainą. Tačiau tada, kai 1967 m. sovietija minėjo bolševikų perversmo 50-ąsias metines, Leninas buvo „geriausias visų pasaulio vaikų draugas“. Tiesa, savo dienas baigęs sifilio suėstu protu.
Pažymėtina žinutė su fotografija apie tokį Alfonsą Daukantą. Jis kurį laiką dirbo Kartenos geležinkelio stotyje (tada ji taip vadinosi) iešmininku, bet paskui nutarė tapti kolūkiečiu. Per kelerius metu dirbdamas Imbarės kolūkyje tapo gerbiamu žmogumi, „dirbo viską, kur valdyba siuntė“. Kolūkis jam pasiūlė mokytis Klaipėdos gyvulių apsėklintojų kursuose, jis sutiko. Žiemą Alfonsas prižiūrėjo ir šėrė 76 karves, o vasarą žada jas ganyti.
Viena žinutė turėjo gerai nuteikti Kretingos rajono žmones. Balandžio 22 d. pranešta, kad Kretingos ATK (autotransporto kontora) gavo du autobusus, vieną – 32 vietų LAZ, kitą 24 vietų – PAZ. Žadama, kad paskutiniame metų ketvirtyje bus gautas dar vienas 24 vietų autobusas, o tada ATK turės jau 27 autobusus. Taip pat atidaromi ir nauji keleivių vežimo maršrutai, tarp jų – Kretinga – „Žemaičių žemės“ kolūkis per Darbėnus ir Vaineikius, o maršrutas Kretinga – „Pergalės“ kolūkis bus pratęstas iki Kulių Plungės rajone.
Bet ne visos žinios kretingiškius džiugino. Štai vienas pastebėjimas apie dujų balionų užsakymus ir pristatymus Kretingoje ir Palangoje. Kurorte taip: telefonu paskambinai, užsakei, svarbu tik būti namuose, kai dujų balioną atveš, seną išjungė – naują pajungė, išrašė kvitą, sumokėjai ir naudok sau į sveikatą. O Kretingoje – pirmiausia ilga eilė taupomojoje kasoje, kad sumokėtum, ten reikia užpildyti net tris kvitus, tai gal kitą dieną, o gal kažkada vėliau dujų balioną į namus atveš. Žmonės nesupranta, kodėl tokie skirtumai ir nepatogumai kretingiškiams, nors abu miestus aptarnauja ta pati dujofikacijos kontora.
Kita, mūsų protui ir vaizduotei jau nelabai suprantama žinutė, apie tai, kad Kretingoje po darbo valandų ne visada nusipirksi duonos. Ir tai – 1967 metais! Pasirodo, jeigu ateisi į duonos parduotuvę po 17 valandos, neretai užtiksi tuščias lentynas. Net pardavėja pasako, kad duonos reikėjo ateiti iki pietų. O kaip? Juk žmonės dirba tuo metu. Atsakymo nėra. Iš publikuojamos žinutės turinio galima suprasti, kad Kretingoje tuo metu buvo tik dvi parduotuvės, kuriose galėjai nusipirkti duonos. Vena jų buvo ilgokai remontuojama. „Tad į veikiančiąją eiti – tikra kančia. Eilutėje stovėsi mažiausiai pusvalandį. O juk žmogui ne vien duonos reikia… Kinui, laikraščiui laiko nebelieka“, – rašo autorius. Tai „prie ruso buvo geriau“, ar ne???
Dar viena „raudona“ šventimo diena būdavo gegužės 5-oji – spaudos diena. Paprastai, tą dieną būdavo šlovinama „Pravda“, leidžiama sovietijos sostinėje ir turėjusi platų korespondentų tinklą visose sovietų respublikose. Toks A. Rudzinskas, „Pravdos“ atstovas Lietuvoje, tą dieną „Švyturyje“ rašė, kad tik į „Pravdą“ lygiavosi ir lygiuojasi visa Lietuvos komunistinė spauda“. Tarytum į dar ką nors galėjo „lygiuotis“ oficiali spauda? Net tuomet populiarūs sienlaikraščiai, leidžiami įvairiose darbovietėse, ir tie būdavo su perdėm „raudonais“ pavadinimais. Apie tokį rašoma žinutėje „Daugiatiražinis“ – Kretingos tarybiniame ūkyje ant sienos buvo kabinama saviškių kūryba pavadinimu „Į komunizmą“.
Gegužės 5 d. aprašytos gegužės 1-osios demonstracijos Kretingoje ir Palangoje. Reportaže iš kurorto išsamiai parašyta, kas stovėjo tribūnoje ir „priiminėjo“ paradą: komunistų partijos Kretingos rajono komiteto pirmasis sekretorius V. Marcinkevičius, propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas R. Gavelis, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Mičiūnas, ligoninės vyr. gydytojas K. Platakis, „Bangos“ sanatorijos vyr. gydytoja A. Miturič ir kiti vadovai.
Nemažai vietos skirta ir informacijai iš kitų rajono vietovių, iškilmingai sutikusių darbo žmonių šventę. Lazdininkų kolūkiečiai už gerą darbą gavo dvi raudonas vėliavas (būdavo tokie apdovanojimai); Kašučiuose apsiribota šventiniu minėjimu, kuriame pranešimą skaitė kolūkio pirmininkas Donatas Ranga; Darbėnuose šventė paminėta kultūros namuose, be pranešimų ten įvyko ir koncertas, kuriame dalyvavo ir suaugusieji, ir moksleiviai; Laukžemėje tiesiog prieš šventes buvo įvykdytas mėsos ir pieno pardavimo valstybei pusmečio planas; Kartenos kultūros namuose pranešimą skaitė mokytoja A. Kabelienė, kalbėjo kolūkio pirmininkas C. Ramonas, koncertavo saviveiklininkai; Budriuose į salę susirinko net 150 kolūkiečių, kai kurie gavo pinigines premijas; panašiai šventės vyko Salantuose, Erlėnuose, Piliakalnyje, Tuzuose, Leliūnuose.
„Švytury“ parašyta, kad tais metais Lietuvoje pasirodė 2 nauji leidiniai – laikraštis „Gimtasis kraštas“ ir žurnalas „Nemunas“, leidžiamas iki šiol. O apie komunistinę spaudą dar buvo parašyta, kad 1967 m. vienam Lietuvos gyventojui (o tada jų ar ne 3,5 mln.) teko 1399 egzemplioriai laikraščių ir žurnalų. Metinę laikraščių ir žurnalų prenumeratą sudarė 4 mln. 130 tūkst. egzempliorių. Taip, komunistai savo propagandai popieriaus tikrai negailėjo, tačiau didžiuliai laikraščių kiekiai būdavo paprasčiausiai suvartojami tualetuose, nes SSRS nebuvo tualetinio popieriaus. Sovietų liaudis laimėjo karą, atstatė sugriautus miestus, į kosmosą išskraidino pirmąjį žmonijos kosmonautą, tačiau 20 a. vidury savo buityje negalėjo vartoti paprasčiausio tualetinio popieriaus, nes jo paprasčiausiai nebuvo. Sako, tam reikalui vartojant laikraščius buvo svarbu, kad į sėdmenis nepakliūtų kokio komunistinio šulo portretas: būtų kas pamatęs, pranešęs – ir galėjau sulaukti griežtos bausmės. Neverta abejoti, kad „tualetinio likimo“ sulaukė ir tūkstančiai „Švyturio“ egzempliorių.
4,831 peržiūrų (-a)