1967 m. gegužės 13 d. „Švyturys“ vis dar rašė apie pavasarinę sėją. Kadangi nedaug laiko buvo praėję nuo Gegužės pirmosios švenčių (būdavo dvi nedarbo dienos), tai rajono spaudoje atsirado publikacija apie premijas darbo pirmūnams.
Komunistų partijos centro komitetas ir ministrų taryba Kretingos rajonui skyrė „net“ 800 rublių premiją! Tokie pinigai – tai maždaug 8 žmonių mėnesio darbo užmokestis. Tik tiek. Kas gavo premijas, gal kas rasite pažįstamų pavardžių? Tarp apdovanotų – „Taikos“ kolūkio pirmininkas A. Drevinskas, mechanikas J. Rūtė, remontininkas T. Rimkus, kalvis A. Grikpėdis, „Žemaitės“ kolūkio mechanizatoriai A. Prižgintas ir R. Kniukšta, darbininkas J. Balsevičius, brigadininkas B. Neveraukas ir kiti.
„Raudonosios vėliavos“ kolūkyje premijuoti traktorininkai B. Kataržis, A. Vičiulis, Darbėnų kolūkio mechanikas A. Stonkus, agronomė Z. Grigalaitienė, brigadininkas S. Mockus, Salantų ūkio agronomas A. Surdokas, traktorininkas B. Rapalis ir kiti. Buvo apdovanoti ir kitų ūkių kolūkiečiai. Kai tiek daug žmonių dalinosi tuos 800 rublių, tai kokio dydžio buvo tos premijos? Gal po keliolika rublių?
O šiaip visur reikėjo „kovoti“ už ekonomiją, taupiai naudoti resursus. Kai viskas buvo visų ir niekieno, taupyti niekas nebuvo suinteresuotas. Atmintyje dar stovi vaizdas, kai pietų į namus grįžęs traktorininkas savo kieme ar gatvėje valandai palikdavo įjungtą variklį. Kam taupyti? Tad „kovai už ekonomiją“ rinkdavosi visokie komitetai, tarybos ir spręsdavo, kaip čia sutaupyti. Apie tai rašoma informacijoje „Kova už ekonomiją tęsiasi“. Laikraštis puikiai atspindėjo tuometines nuostatas – reikėjo ne dirbti su protu ir atsakomybe, bet visur už viską „kovoti“. „Partinėse organizacijose reikia peržiūrėti ekonomijos ir taupumo komisijų sąrašą, pagyvinti jų veiklą“. Tada atrodė, kad vienus žmones pakeitus kitais įvyks esminiai pokyčiai. O keisti reikėjo pačią visuomeninę santvarką su „bendraliaudine nuosavybe“.
Žinutė apie „Jaunosios gvardijos“ kolūkio kiaulių augintoją Magdę Kundrotaitę. Ji pasirengusi iš kiekvienos paršavedės išauginti po 16-17 paršelių, kurie 2 mėn. amžiaus vidutiniškai svertų po 21 kilogramą.
Skaitytojos J. Eglinskienės iš Žeimių kaimo laiškas į redakciją apie kaimyną Liudviką Petrauską. Jis geria, triukšmauja, skriaudžia savo žmoną ir jos motiną. Pasirodo, kartą girtas net kirviu norėjo jas užmušti. Kai moteris bandė jį sugėdinti, iškoliojo ją necenzūriniais žodžiais. Laikraščio redakcija ėmė aiškintis šį įvykį. Pasirodo, kad Liudviko žmona Stasė iki vestuvių su juo buvo pažįstama tik porą savaičių, greit supiršo juos, tai jau penkeri metai kaip tęsiasi toks jos gyvenimas. Apie tą Liudviką gero žodžio negalėjo pasakyti ir Lenino kolūkio vadovai – geria jis, blogas darbininkas. Žmona jau neapsikentusi ir į teismą skyrybų padavė.
Apie artėjantį kurortinį sezoną – žinutė iš Palangos. Turistinė bazė gražinasi, ruošiasi vasarai. Pagal Klaipėdos „Dailės“ kombinato paruoštus eskizus padaryti stendai apie darbo žmonių poilsį, turizmą, liaudies ūkio pasiekimus. O nuotraukoje užfiksuota, kaip Palangos statybos valdybos dažytojai skuba dažyti turistų namelius, nes gegužės 25 d. buvo laukiama pirmųjų atvykėlių.
Dar dėmesį patraukė žinia iš Šventosios. Pasirodo, nuo 1967 m. visų organizacijų ir gamyklų poilsio stovyklos, kurios buvo Neringoje ir Palangoje, perkeliamos į Šventąją. Tais metais Šventojoje sparčiai statomi namukai, kad nuo birželio 1 d. būtų galima priimti poilsiautojus. Ar ne iš tų laikų tokie poilsio namukai iki šiol tebestovi Šventojoje? O žinutės autorius J. Barisas rašo, kad pačioje Šventojoje iki šiol nesimato beveik jokio pasiruošimo priimti poilsiautojus. Trūksta buitinio aptarnavimo, prekybos vietų, poilsiautojams dažnai tenka važiuoti į Palangą pavalgyti. Vienintelėje Šventosios arbatinėje net arbatos negausi, trūksta kirpyklos, kas batus remontuotų ir pan. Blogai sutvarkytas ir susisiekimas tarp Palangos ir Šventosios, nėra pakankamai autobusų, vasarinė valgykla (suprask – vienintelė 2 tūkstančiams poilsiautojų) dar tik statoma. J. Barisas atkreipė dėmesį, kad Šventojoje trūksta ir pašto paslaugų, telefonų, telegrafo. Vienu žodžiu, Dievo užmirštas kampelis, tai kas, kad prie jūros.
Rengdamas šias apžvalgas ne kartą buvau pastebėjęs, kad nuo pokario metų – nuo 1945-jų beveik du dešimtmečius – rajone labai trūko telefonų. „Švyturio“ redakcijos telefonų numeriai buvo dviženkliai, triženkliai, taip buvo visame rajone. Ir štai 1967 m. gegužę pasirodo žinia: rajone plečiasi telefonų tinklas! „Kretingos ryšininkai pastatė 10 telefonų „Taikos“ kolūkyje ir 4 – Imbarės kolūkyje“. Neįsivaizduojamas pasiekimas – net 14 telefonų! Bet Vilniaus specialistai rajone jau montuoja naują stotį K-1000. Kretingos mieste telefonų padaugės 160, telefonus turės kontoros, fermos, sandėliai, atskiros kolūkių brigados. Tačiau apie telefonus gyventojams – nė žodžio. Matyt, namuose telefono aparatus turėjo tik partinė viršūnėlė.
Gegužės 18 d. pirmajame „Švyturio“ puslapyje – tuo metu plačiai minėtas pionierių organizacijos įkūrimo 45-metis. Pionierija – pirmoji komunistinio auklėjimo mokykla. Pionieriai – jaunieji leniniečiai! Tuo ir viskas pasakyta.
Pasirodo, „Švyturys“ ir tais laikais retkarčiais prisimindavo, ką rašė senieji laikraščiai. Štai cituojama žinutė iš 1940 m. laikraščio „Tiesa“: Kretingoje brangsta butai. Kažkoks benamis laikraščiui skundėsi, kad butų nuomos kainų niekas neprižiūri, 2 kambarių nuomojamas butas jau kainuoja 80 litų. Darbininkai ir „biednuomenė“ tiek mokėti negali, o nesumokėjus savininkai meta nuomininkus į gatvę.
O „Lietuvos aidas“ 1940 m. rašė, kaip prieš Velykas Palangos tarnautojai ir prekybininkai aukojo kurorto vargšams.
Tais metais „Lietuvos žiniose“ žemės ūkio darbininkas skundėsi, kad jiems sunku susitarti dėl algų. Miestuose darbininkai dirba 8 valandas, gauna nustatytą atlyginimą, o žemės ūkio darbininkai vasarą dirba ir po 16 valandų, bet atlyginimas priklauso tik nuo ūkininko malonės.
Geležinkelių valdyba informavo, kad kuro taupumo sumetimais Lietuvoje panaikinamas eilės traukinių kursavimas. Pranešimas skelbiamas spaudoje ir per radiją.
Skelbimas : „Duosiu 200 litų tam, kas suteiks nuolatinę tarnybą. Baigęs 8 klases“. Tai iš 1940 m. vasario 8 d. „Lietuvos žinių“.
„Lietuvos aidas“ 1940 m. vasarį rašęs apie „taksą Vilniaus ligoninėse“: burmistras K. Stašys nurodė, kad ligoninėse iš suaugusių bus imama po 6 litus ir iš vaikų iki 14 metų amžiaus – po 4 litus už parą.
Dar įdomi detalė: 1940 m. Anykščiuose buvo 6 restoranai. O žinioje apie Marijampolę teigiama, kad ten elgetauti leidžiama tik vieną dieną savaitėje. Tokią dieną miestas panašus į elgetų miestą, atvykėliui tai daro ne kokį įspūdį.
36,872 peržiūrų (-a)