Iš Palangos kilęs rašytojas Tomas Dirgėla daugeliui puikiai yra žinomas kaip knygų vaikams autorius. Prozininkui 2022 m. skirta Vaikų literatūros premija už spalvingai komišką tikrovės vaizdinį ir žaidybinį santykį su jaunaisiais skaitytojais, o šiandien su juo kalbamės apie mažųjų skaitytojų literatūros ateitį, jo santykį su vaikais, humoro svarbą.
– Esate vertinamas kaip vienas ryškiausių savo kartos knygų vaikams autorius. Kai kalbame apie vaikų literatūrą – kokie išskirtiniai aspektai turi dominuoti norint pritraukti šių dienų mažuosius skaitytojus?
– Mano knygose tie aspektai yra – tai humoras, nes kiekvienas vaikas mėgsta juoktis, ir nuolatinis veiksmas, kurio netrūksta ir šiuolaikinio vaiko gyvenime. Tačiau su laiku keisis vaikų kasdienybė, o šalia turės keistis ir aspektai, iš kurių susideda vaikui patraukli istorija. Žinoma, prisideda ir paties autoriaus asmenybė, o mano atveju – dar ir išėjimai už įprastų literatūros rėmų su knygų rašymo iššūkiais parduotuvėse ar vitrinose, rašytojų muzikos grupe, standup [improvizuotas komiko pasirodymas prieš auditoriją, – aut. past.] vaikams apie skaitymą, o dar kiek sumanymų laukia…
– Jūsų kūryboje ryškus detektyvo, humoro leitmotyvas. Kokią pridedamąją vertą sukuria skaitytojams šie komponentai? Ar jaučiatės tarsi pats gyvenime būtumėte detektyvas?
– Meilė detektyvams atkeliavo iš vaikystės, kai vienu metu buvau pametęs galvą dėl šio žanro serialų, knygų ir žaidimų, jog esu detektyvas. O humoras mano kūryboje keliavo nuo pat pirmųjų bandymų ketvirtoje klasėje. Šie dalykai susijungia tik keliolikoje mano knygų – istorijose apie Domą ir Tomą. Kitose veikia jau vien tik humoras, kuris, jeigu yra bent kiek aukštesnio lygio, tikrai prisidės prie vaiko meilės knygai.
Paslaptys vaikus visada traukia, o kai istorijose jas aiškinasi lygiai tokie pat vaikai, galiausiai įveikdami blogiukus, skaitytojas ir pats jaučiasi tarsi nuveikęs didelį darbą ir viską išsiaiškinęs.
Vienoje iš knygų rašote: „Vienas iš retų atvejų, kai suaugęs žmogus pagalbos kreipiasi į vaiką. Ir dėl to jam nė kiek ne gėda!“. Kada kreipiatės pagalbos į savo vaikus?
Kai reikia patarimų ar rekomendacijų tiek rašant naują knygą (kad ir apie vieną žinomą kompiuterinį žaidimą, apie kurį dirgėliukai išmano tikrai geriau už mane), tiek ir visais likusiais klausimais, nes beveik visus sprendimus šeimoje priimami pasitarę ir su vaikais, paklausdami jų nuomonės ar pasiūlymų.
– Kaip manote, kokios savybės ugdosi vaikui, kai suaugusieji pas jį kreipiasi patarimo?
– Turbūt pasitikėjimo savimi, nes vaikas ima jaustis lygus su suaugusiu, o ne tuo mažu sutvėrimu, kurio nuomonė mažai kam rūpi. Ir taip pat – silpnumo, kuris gyvenime irgi labai reikalingas, kai nesijauti blogai prašydamas pagalbos ar klausdamas patarimo kito.
– Vytautą V. Landsbergį laikote vaikų literatūros krikštatėviu. Ko Jus išmokė Vytautas?
– Jis padarė didelė įtaką mano pirmajai knygai vaikams, kurioje buvo gausu nonsenso [tam tikras literatūrinės pasakos tipas, pasaulio modeliavimo būdas, kuriam būdinga derinti nesuderinamus dalykus, žaisti beprasmybės, absurdu, – aut. past.]. Bet dar daugiau išmokė gyvenime – vienu metu žiūrėjau į jį tarsi į tėvą, kurio trūko vaikystėje, kol po poros metų, tiesiogiai ir netiesiogiai gavęs gyvenimiškų pamokų bei patarimų, ėmiau žiūrėti jau kaip į bičiulį.
– Kokiu tėčiu-mokytoju esate savo vaikams?
– Labiau stebinčiu ir įsikišančiu tik tada, kai vaikai patys paklausia patarimo arba matau, kad tuoj gali būti šakės. Bet šiaip su jais bandau kalbėti ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu.
– Kaip manote, technologijos gali išnaikinti popierinę knygą? Kuo vertingesnė rankose skaitoma knyga?
– Nemanau, tokia baimė jau buvo ėmus populiarėti skaityklėms [nedideli nešiojami įrenginiai elektroniniams leidiniams ar dokumentams skaityti, – aut. past.], bet nelabai kas ir pasikeitė, o ir netikiu, kad labai keisis. Pats didelio skirtumo nejaučiu rankose laikydamas popierinį variantą, skaityklę ar planšetę [nedidelis nešiojamasis kompiuteris, – aut. past.] – man svarbiausia tekstas, o ne popieriaus kvapas ar vartomų puslapių šiugždėjimas.
– Kokia esminė takoskyra egzistuoja vaikų literatūroje žvelgiant dabartį ir Jūsų vaikystės knygas?
– Tiek mano vaikystės knygos, tiek ir šiuolaikinės bando kalbėti tuo metu gyvenančiam vaikui aktualiomis temomis ir jam patraukliu stiliumi. Skirtumai tokie, kokia ir to meto bei šiandienos vaiko kasdienybė. Manau reikia lyginti būtent tai. Jeigu žvelgtume į futuristinę vaikų literatūrą, manau ji keistųsi per formą, kai popierius ir šiuolaikinės technologijos susijungtų dar labiau.
31,420 peržiūrų (-a)