Šią savaitę savo „Facebook“ paskyroje pamačiau tikrai gundančią reklamą: viena populiariausių Lietuvoje internetinės prekybos parduotuvių skelbė, kad gavo „Samsung A22“ išmaniųjų telefonų siuntą, tačiau net 500 pakuočių buvo pažeistos, todėl savotiškos loterijos būdu norintys gali juos įsigyti tik už 2 Eur („štukos“ kaina).
Kad tai interneto sukčių pinklės, supratau kompiuterio ekrane pamatęs siūlomą spausti nuorodą. Paspaudus atsidarė langas, labai panašus į mums gerai pažįstamą pigu.lt. Ten buvo surašyta informacija, šiek tiek papildanti matytą facebuko puslapyje. Žingeidumas (ir žurnalistinis smalsumas) skatino eiti toliau, žengti siūlomus žingsnius. Sekantis žingsnis – tai dalyvavimas siūlomoje loterijoje. Buvo ir perspėjimas, kad vienam žmogui leidžiama bandyti 3 kartus. Ką gi, iš trečio karto atsidarė dėžutė su išmaniuoju telefonu. Kitas žingsnis – sumokėti tuos niekingus 2 eurus.
O čia ir prasidėjo įdomiausia dalis. Kas internetu yra pirkęs įvairių prekių, paprastai žino įprastus apmokėjimo būdus: mokėti iškart bankiniu pavedimu arba sumokėti kurjeriui, prekę pristačiusiam į namus. Aš dažniausiai renkuosi pastarąjį mokėjimo būdą, jeigu pardavėjas nenustato dar kitų apribojimų.
O šitie neva pigu.lt sugalvojo akivaizdžias pinkles nepastabiam pirkėjui. Pirmiausiai reikėjo užpildyti standartinę formą su asmenine informacija – vardas, adresas, telefonas, el. pašto adresas, –čia nieko neįprasto. Toliau – banko kortelės duomenys. Viskas būtų lyg ir visai neįtartina, tačiau paskutinėje kortelės duomenų eilutėje buvo prašoma įvesti ir CVC kodą. Tai ir sukėlė įtarimų: tikrasis pigu.lt niekada nereikalavo tokių duomenų. Kortelės CVC kodą reikalaujama nurodyti perkant lėktuvų bilietus, naudojantis viešbučių užsakymų platforma (pavyzdžiui – booking.com). Informuojant apie interneto sukčius daugybę kartų buvo rašyta ir sakyta, kad neatidarinėti telefonu gautų neaiškių žinučių su nuorodomis, niekam niekada neperduoti savo banko sąskaitos prisijungimo kodų, o čia pasitaikė lyg ir retesnis atvejis – nurodyti banko kortelės CVC kodą. Dešinėje apmokėjimo puslapyje puikavosi ir neva tikrųjų telefonų pirkėjų atsiliepimai apie gautas ir puikias veikiančias prekes. Vienu žodžiu – nesnausk, spausk.
To kodo nedaviau ir pasiunčiau juos paskui tą garsųjį ruskių kreiserį Juodojoje jūroje. Tačiau praėjus kelioms valandoms savo elektroninio pašto dėžutėje radau priminimą – nebaigiau pirkimo operacijos. Atsakiau jiems dar kartą, ką galvoju apie tuos „samsungus“, tada grįžo nuoroda: tokio el. pašto apskritai nėra.
Kadangi šiokie tokie interneto sukčių pėdsakai mūsų susirašinėjime liko, pabandžiau jų ieškoti. Kaip sakoma – „google viską žino“. Suvedus adresą cvsmarter.com pasirodė kažkokia firma Kipre, Nikozijoje. O su „google street view“ teko pamatyti ir jų puikų biurą (jeigu tikrai jų). Ką gi, Kipras yra tikrasis sukčių rojus…
Skambinau į mūsų tikrąjį pigu.lt. Atsiliepusi operatorė patikino, kad jų kompanija jokių panašių akcijų nevykdo, be to, tikrajame šio pardavėjo interneto puslapyje nebuvo ir nėra jokių net menkiausių užuominų apie samsungus už 2 eurus.
Apibendrinant galima prisiminti jau šiokią tokią interneto lengvatikių gaudymo istoriją.
Pirmasis pinigų melžimo būdas (jeigu atmintis nemeluoja) buvo iš kažkokių Afrikos džiunglių atsiųstas laiškas apie milžiniško, milijoninio palikimo gavėjo paieškas. Būdavo prašoma padėti pasiimti palikimą, o už tai žadami solidūs arbatpinigiai ar kažkas panašaus. Pasimovusių ant tokio kabliuko netrūko ir Lietuvoje.
Antras populiarus būdas buvo skambutis močiutei, seneliui, mamai ar tėveliui, kad jų sūnus padarė avariją (ar kažkaip kitaip sužalojo kitą žmogų), kad „reikia susitarti su policija“ ar nukentėjusiu, tačiau tam reikalingi pinigai. O juos ateis paimti nukentėjusio draugas. Nukentėjusių nuo panašių sukčių buvo šimtai, žmonės atiduodavo pinigus, o tik po to prisimindavo, kad net to sūnaus, neva avariją sukėlusio, apskirtai neturi.
Trečias atmintyje likęs sukčiavimo telefonu būdas – tai „skambutis iš banko“ su nerimą keliančia žinia – kažkas per jūsų sąskaitą „plauna pinigus“. Paplitus ir plačiau informavus visuomenę apie tokį apgaulės būdą, man visada knietėjo paklausti – o su kokiomis skalbimo priemonėmis tie pinigai plaunami? Gal naudoja netinkamas skalbimo priemones?
Tiesa, o dar apsimetėliai vaikščiodavo po namus ir tikrindavo, ar jūsų laikomi pinigai nepadirbti…
Dabar sukčiai nesivargina bendrauti balsu, gyvai, pakanka siuntinėti žinutes, pranešimus, apsimetinėti mokesčių inspektoriais ar dar kokiais darbuotojais ar pareigūnais, prašoma spausti neaiškias interneto nuorodas, lengvatikiai viliojami gundančiomis loterijomis ir pan. Fantazija beribė, policija nespėja viską fiksuoti ir apie naujus sukčiavimo būdus informuoti visuomenę.
Todėl visų pirma būtinas mūsų pačių budrumas.
[P.S. Artimiausiu metu „Švyturio“ numeriuose rašysime ir apie kitokius naujausius ( ar keisčiausius) interneto sukčių bandymus išvilioti pinigų, – redaktoriaus past.]
4,735 peržiūrų (-a)