OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Liepos 10 – oji, Lietuvoje nuo seno žinoma kaip Septynių miegančių brolių diena, pagal kurią vyresniosios kartos žmonės spręsdavo kokie orai lauks likusią vasaros pusę. Apie šios dienos liaudiškas tradicijas, kultūrinius ypatumus bei virsmą gamtoje pasakoja fizikas, mokslų daktaras, etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, naujų tarpdisciplininių mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje Libertas Klimka.
– Tradiciniame vasaros kalendoriuje yra sureikšminta liepos 10-oji, Septynių brolių miegančiųjų diena. Kaimo senolių išmintis sako, kad ji esanti itin svarbi antrosios vasaros pusės orams, derliaus nokimui ir jo valymo darbams. Jei tądien lyja, manyta, kad nesiliaus pliaupti septynias dienas, o gal lietingos bus ir visos septynios savaitės ar 40 dienų. Žemaitijoje, kur lietaus dažnai būna perdaug, toji diena vadinama „broliais šlapukais“ arba dar tiesmukiškiau… Jeigu visai tądien nelyja, irgi blogai – stos sausra ir rugių derlius bus visai menkas.
Užsitęsus sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Įdomu, kad nuošalesnėse vietovėse, geriau išlaikiusiose senuosius papročius, tai praktikuojama net ir šiandien. Vienas toks „tikras” būdas – aguonų saujelę įpilti šulinin. O dzūkų kaimuose lietus taip šaukiamas: trys kaimo našlės turi traukti plūgą išilgai upelio, „ardamos“ vandenį. Rytų kaimynuose, Baltarusijoje išliko dar įdomesnis senoviškas paprotys. Devynios kaimo našlės gali prisišaukti lietų, kuolais sutartinai pajudindamos iš vietos didoką akmenį, vadinamą Lietaus dievu. Sakoma, kad paprastai palyja po trijų dienų; tada už malonę akmeniui atsidėkojama, – padedama ant jo riestainių, saldumynų. Taip pat tikima, kad jo įduboje susirinkęs vanduo yra gydantis akių ir odos ligas. O išsigandus artėjančio grėsmingo audros debesio, manoma, galima jį perskirti, perplėšus debesylo lapą ir jo dalis numetus į skirtingas puses – debesys aplenksiąs sodybą…

Iš kur septyni broliai?
Septynių brolių dienos ankstų rytą prieš pat saulėtekį galima įžiūrėti patekant Sietyną (astronomų žvaigždėlapiuose tai Plejadės, padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne). Paklausus senų žmonių, kiekgi žvaigždžių turi Sietynas, dažniausiai išgirsime atsakymą – septynias. Iš to ir kildintinas šios dienos pavadinimas „Septyni broliai miegantys“, vėlesniais laikais pagrįstas ir legenda apie septynis brolius krikščionis, III a. viduryje Romos imperatoriaus Decijaus pasmerktus bado mirčiai ir uždarytus oloje, bet ten giliai įmigusius. Net dviem šimtams metų! Lietuviai šį įvykį „apgyvendino“ Kijeve – tuometiniame valstybės pakraštyje, tikriausiai siedami su tenykščiu olų vienuolynu – „Peščerskaja Lavra“. Arba pasakys, kad arčiau – Liškiavoje tebemiega.

„Meteorologai aiškina, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai.“

Pasak kitos bažnytinės legendos, I a. po Kristaus Romoje gyveno turtinga našlė Felicita, turėjusi septynis sūnus. Juos išaugino tvirtais krikščionimis. Verčiami atiduoti pagarbą pagonių dievams, griežtai tam pasipriešino, tada buvo pasmerkti kartu su motina myriop. Ir budeliai privertė motiną stebėti kiekvieno iš sūnų egzekuciją; taigi ji mirė aštuonis kartus. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios Riterių koplyčioje yra Felicitos skulptūrinis atvaizdas, – tik suakmenėjusi širdis galėjo atlaikyti tokią kančią…
Meteorologai aiškina, kad liepos pradžioje įdienojusios vasaros saulės radiacija virš Azorų salų suformuoja galingą oro masių sūkurį. Nuo jo slinkties į šiaurę ar pietus ir priklausys mūsų liepos bei rugpjūčio mėnesių orai. Mat sūkurys pirmu atveju užtvers lietaus pritvinkusiems Atlanto ciklonams kelią, – bus tokia sausra, kad grūdas varpose sudžius pilnai nesunokęs, ir bulvelės neužaugs. Antruoju atveju suformuos ciklonams „koridorių“, – tada tai jau lis kaip per Dainų šventę… Tas reiškinys vadinamas europiniu musonu, iš analogijos su tropikų juostos atmosferos dėsningumais.
Kol nebuvo astronomijos ir jos žiniomis paremto tikslaus kalendoriaus, žvaigždynų tekėjimo ir laidos stebėjimai – vienintelė galimybė kasmet pasirinkti teisingus žemės ūkio darbų terminus. Tautos atmintis šiuos prosenoviškus metodus papročių forma išsaugojo iki šiol. Sietyno žvaigždžių spiečiaus stebėjimai žemdirbių kultūroje buvo naudojami rugių auginimo ciklui derinti su gamtos periodiniais reiškiniais. Sietyno laida vakaro žaroje – pavasario orės metas; teka Septynių brolių dienos rytmetį – lietaus laukimas grūdo brandai; spiečiaus kulminacija rugsėjo pradžioje – žiemkenčių sėjos metas. Štai kodėl Sietynas vienintelis iš žvaigždžių derinių minimas liaudies dainose; vadinamas netgi „broleliu“.

„Užsitęsus sausrai, senovėje žmonės imdavosi maginių veiksmų, kuriais šaukiamas lietus. Tokių burtų būta ir lietuvių tradicijose. Įdomu, kad nuošalesnėse vietovėse, geriau išlaikiusiose senuosius papročius, tai praktikuojama net ir šiandien.“

Lietuviškųjų papročių ir tikėjimų sąsajos su astronominiais reiškiniais nėra kažkokia išimtis, sąlygota vien tik permainingo klimato. Visoje žmonijos civilizacijos raidoje dangaus reiškiniai buvo svarbūs religinių įvaizdžių ir praktinio kalendoriaus darybai. Tik nelygu ūkininkavimo pobūdis, žemdirbiškojo sezono trukmė. VIII a. prieš Kristų gyvenęs graikų poetas Hesiodas rašė, kad derlius subręsta, kai Plejadės pateka ankstų rytą saulės spinduliuose. O kai jos nuskęsta jūroje vakare, prasideda rudeniniai štormai, ir laivyba baigiasi. Graikams Plejadės – tai balandėmis paverstos milžino Atlanto, laikančio žemės rutulį, dukros. Į dangų jos pakilo kartu su motina Plejone, gelbėdamosi nuo medžiotojo Oriono persekiojimo. Balandės danguje vyriausiam dievui Dzeusui nešioja ambroziją – nemirtingumo gėrimą. O kiek yra paukščių tame būryje, kiek seserų, kiek žvaigždžių? Žinoma, kad septynios! Šis skaičius apskritai dangaus sferoje dažnas: septynios Grįžulo Ratų žvaigždės, septynios akimi matomos planetos, septynios paros savaitėje pagal tarpą tarp mėnulio fazių. Japonai šias žvaigždes sudėjo į automobilio „Subaru“ logotipą …
Tačiau skaičiuojant Plejadžių žvaigždes, vis vienos pritrūksta. Šešios ryškios, o kurgi septintoji? Graikai taip aiškina jos paslaptingą pradingimą: viena iš seserų – Meropė – ištekėjo už Sizifo, mirtingo žmogaus. Gėdydamasi nelygių vedybų, ji slepia savo veidą po vualiu. Romėnai dar pridūrė, kad pasmerkta seserų, Meropė iškeliavo į žemę, išsipynusi plaukus ir todėl pavirtusi kometa. Indų arijų epinėje poemoje „Mahabharatoje”, sukurtoje V amžiuje prieš Kristų, spiečiaus kosminė legenda tokia. Grįžulo Ratų septynios žvaigždės – tai septyni išminčiai. Plejadės – jų žmonos (žvaigždyno ir spiečiaus konfigūracijos išties yra panašios). Viena jų buvo taip ištikimai atsidavusi savo vyrui, kad jis žmoną pasiėmė kartu į tolimą piligriminę kelionę. Ir dabar tą porą galima įžiūrėti Grįžulo Ratuose – tarmiškai vadinamo „dišliaus” antroji žvaigždė yra dviguba. Arabai šią neišskiriamą porą pavadino Micaru ir Alkoru, Žirgu ir Raiteliu. Kai sultonas rinkdavosi karius savo gvardijai, šaulių regą tikrindavo pagal šias žvaigždes: mato dvi ar vieną?

„Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių; jie tokie aikštingi, nenuspėjami. Nepamirškime, dabar dar vis tebėra padidėjęs saulės aktyvumas.“

Teleskopu pažvelgę į dangaus gelmę, pamatytume, kad Sietyne – Plejadėse yra šimtai žvaigždžių. Šviesa iš ten keliauja 370 metų… Astronomai neatsisako tų senoviškų žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimų – juose glūdi gili kultūrinė įvairių tautų atmintis. Ir astronomijos romantika!
Trumpalaikės liaudiškosios orų kaitos prognozės yra gana patikimos. Dažniausiai tai yra biologinių sistemų reakcija į atmosferos slėgio kitimus, oro įelektrinimo laipsnį, vandens ir oro temperatūros bei drėgmės svyravimus. Tokie spėjimai iš esmės tėra atidus įsižiūrėjimas į tėviškės gamtos reiškinių priežasties-pasekmės ryšius. Tai pirmiausia dangaus kūnų ir debesų spalvos stebėjimai. Jei saulė teka ar leidžiasi į debesį – prieš lietų. Jei apie mėnulį didelis ratas, tikimasi oro pasikeitimo po trijų dienų, jei mažas – jau rytoj. Lauryno Ivinskio kalendoriuose – „metskaitliuose“ rašoma, kad viso mėnesio orą lemianti ketvirtoji jauno mėnulio diena. Jei mėnulis šviesus tris pirmąsias dienas antrame ketvirtyje, tai iki ciklo galo galima tikėtis šviesių ir tykių naktų. Jei apatinis mėnulio ragas šviesesnis negu viršutinis, pirmoji mėnesio dalis bus lietinga. Endzio Jagomasto kalendoriuje – „Prūsiškose kalendrose“ įrašytas toks lietuvininkų orų spėjimas: „Jei mėnuliui didėjant viršutinis smailiagalys pasirodo tamsesnis negi apatinysis, arba jei mėnulio viduryje matyti šešėliai, tai reiškia, kad prieš pirmąjį bertainį (t.y. ketvirtį) arba prieš pilnąjį mėnulį bus lietaus“. Dzūkai tvirtina, kad jo fazei keičiantis, lietingi orai išsilaiko – „senas jaunam perduoda palietę“.
Daug oro permainų požymių tiek gyvojoje gamtoje, tiek ir namuose susiję su slėgio kritimu. Štai kas rodo netrukus ateisiantį lietų: drebulių lapeliai dreba be vėjo, lašiniai kamaroje „verkia“ – rasoja, raugintų kopūstų statinėje skystis pakyla, senas dalgis iš ryto „nuėjęs“ rūdžių plėmais, pienas melžiant putoja, kepami blynai labai svyla. Žarijos krosnyje ilgai žėruoja, dūmai iš kamino ne aukštyn kyla, bet driekiasi pažeme, bitės darosi piktos, vištos ilgai neina tūpti, vis kudakuoja, o gaidys gieda „ne į porą“ kartų – bus lietaus. O ir paukščiai prieš darganą: kregždės nardo pažeme, ežero paviršių sparnais braižo; vanagas šaukia „pyc, pyc“; juodvarnis skrisdamas sukrankia po tris kartus; gervės pralekia visu būriu, rėkdamos, netvarkingai; gandrai vaikšto po pievas murzini, taikosi sutūpti kur aukštėliau, kad ir ant šieno kupetų; žvirbliai turškiasi skiedryne… Bus lietaus, jei sode akmuo sudrėksta, garsas oru sklinda duslėdamas, – kaime žmonės klausydavosi kaip skamba savosios bažnytėlės varpai. Mokėta kaime pasigaminti ir primityvių barometrų – tai pavėsyje prie sienos vienu galu prikalta sausos eglės ar kadugio šakelė. Prieš lietų ji linksta žemyn, prieš sausrą kyla aukštyn.
Tačiau šiemet orai nelabai paiso taisyklių; jie tokie aikštingi, nenuspėjami. Nepamirškime, dabar dar vis tebėra padidėjęs saulės aktyvumas. Jos paviršiuje vis atsiranda juodų dėmelių – fotosferos sūkurių, kurių suformuoti elementariųjų dalelių srautai trikdo geoklimatinius procesus Žemėje. Todėl sinoptikai, netgi turėdami galimybes žvilgtelti iš kosmoso į debesų skraistę, apsupusią Žemę, kartais apsirinka, numatydami orų kaitą. Gal todėl nepaseno ir liaudiškieji orų spėjimai, ypač tie apie netrukus ateisiantį lietų. Jie paremti gamtos reiškinių tarpusavio sąsajų pastebėjimais, kurie yra sukaupti tautos žinijoje per ne vieno šimtmečio patirtį.

Kalbino Jurga Valery

 2,408 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes