Įžvalgos NATO viršūnių susitikimui Vilniuje praūžus. Lietuvos ir Ukrainos stojimo į Aljansą keliai. Istorijos spiralės, skirtumai ir panašumai.
Baigėsi NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Renginys susilaukė didelio pasaulio bendruomenės dėmesio. Lietuva tapo neatsiejama šios naujosios istorijos dalimi. Daugelis laukė, o Ukraina tikėjosi Vilniaus summt‘e gauti aiškų signalą dėl narystės Aljanse. Tačiau su agresoriumi kariaujančios valstybės narystės klausimas, žinant svarbių sprendimų priėmimo istoriją Aljanso forumuose, negalėjo būti greitas.
Atrodo, kad komunikato tekstas visus tenkina, išskyrus karštas galvas, kurios nori greitų rezultatų. Teks palaukti taikos. Komunikate įvertinta rytinio NATO flango šalių saugumo situacija. Po ilgų derybų dėl Kyjivo transatlantinės perspektyvos formuluotės, Aljansas patvirtino, kad „Ukrainos ateitis yra NATO“, kai ateis tam laikas. Deklaracijoje taip pat numatyta atsisakyti narystės veiksmų plano (MAP), patvirtinta ilgalaikė karinė parama. Taip pat nutarta oficialiai įsteigti NATO-Ukrainos tarybą ir suglaudinti dvišalius politinius ryšius.
Tačiau grįžkime į ketvirtį amžiaus atgal, į XX a. pačią pabaigą ir prisiminkime Lietuvos kelią. 1997 m. Madrido viršūnių susitikimas ir 2023 m, Vilniaus NATO forumas. Daug panašumų, bet daug ir skirtumų. Šiandien grėsmė turi aiškų veidą, tada – būta daugiau vilties, jog Rusija pasikeis, Borisas Jelcinas tokius ženklus pasauliui rodė.
Prieš 26 metus
1997 metų liepos 2 d. nuo Vilniaus operos ir baleto teatro aikštelės įvyko akcijos dalyvių “Lietuvos jaunimas už NATO” išlydėtuvės. Kelionės tikslas – Madridas – NATO viršūnių susitikimas. Tiesa, akcijos dalyviai nebuvo kviesti į šį summit’ą, kaip svečiai. Šių jaunų žmonių niekas nelaukė Ispanijos sostinėje, taip, kaip dabar visi laukė Ukrainos vėliavos iš fronto. Tačiau šie drąsūs žmonės prieš 26 metus šalia Ispanijos karaliaus rūmų surengė įspūdingą performensą. Ir tai atkreipė pasaulio žiniasklaidos dėmesį į mažą, bet ambicingą Baltijos šalį, kuri jau buvo nuėjusi pusę kelio link narystės Aljanse.
1997-tieji buvo vienas ryškiausių Lietuvos stojimo į transatlantines saugumo struktūras istorijos epizodų, kuris kelių dešimtmečių istorijos migloje nepagrįstai užmirštas. Tie laikai kartais vadinami antrosios Jaltos metais. Kvietimas stoti į NATO buvo ištartas daug vėliau, apie 2000-uosius, po Vašingtono summit‘o. Aljanso nariais tapome 2004 metais, praėjus 7 metams po Madrido susitikimo ir 5 metams po Vašingtono viršūnių susitikimo.
Tuometinės Lietuvos jaunimo akcijos Madride dalyviams šiandien – apie 40-50 metų. Laiko praėjo labai daug, ketvirtis amžiaus. Tam, kad istorinė atmintis visiškai nepradingtų, kad prisiminti senus gerus laikus, Madrido dalyviai renkasi facebook’o grupėje. Jei kas randa, čia įkelia pamirštų, dažniausiai “muilinėmis” darytą seną nuotrauką, ar kokį dokumentą. Keista tai, jog stojimo į NATO istorijoje, Lietuvos performansas Madrido summit’o metu, 1997-taisiais istorijos apžvalgose beveik neminimas. Kada jei ne dabar yra geriausias laikas apie tai prisiminti ir palyginti Lietuvos ir Ukrainos kelią į transatlantinį saugumą.
Antroji Jalta nepavyko
Po Vilniaus NATO viršūnių susitikimo pasigedome greito ir aiškaus Ukrainos kvietimo į Aljansą. Tačiau karas diktuoja įvykių greičius ir madas. Kai prisimeni kas vyko pasaulyje prieš 25-30 metų, kai Lietuvą ir kitos postkomunistinės Europos šalys siekė narystės Aljanse, šiandieniniai Vilniaus summit’o sprendimai tikrai neatrodo aptakūs ir nekonkretūs. Jie kaip tik atrodo labai ryžtingi ir radikalūs. Mūsų padėtis 90-aisiais buvo labiau miglota, nei dabar Ukrainos.
Man, šių eilučių autoriui 1997 metais teko dirbti dienraštyje „Lietuvos aidas” politikos skyriuje. Tuo metu populiarus nacionalinis dienraštis buvo vienas iš akcijos Madride informacinių rėmėjų. Teko kartu vykti su šalies jaunimo organizacijų delegacija į Ispanijos sostinę ir parsivežti neįkainojamų įspūdžių. Tačiau daug to renginio detalių tiesiog užsimiršo.
Šių metų liepos 10 dieną, summit’o Vilniuje išvakarėse keli akcijos Madride dalyviai susitiko zoom platformoje. Mėginta prisiminti 1997 m. įvykių chronologiją bei pamėginta įvertinti, koks tai galėjo būti realus indėlis Lietuvos transatlantinės integracijos byloje.
1997 metais Madrido akcija nebuvo vienintelė. Įvykių chronologija prasideda kovo 20 d. Tais metais Helsinkyje vyko dviejų Pasaulio lyderių Bilo Klintono ir Boriso Jelcino susitikimas. Apie tai randame siužetą „Panoramos“ archyve.
Neįgaliojo krėsle sėdintį Amerikos prezidentą iškėlė speciali mašina. Keltuvu jis buvo nuleistas ant raudono kilimo, Amerikos himnas oro uoste nebuvo sugiedotas. Apie 50 lietuvių studentų su trispalvėmis pasitiko JAV prezidentą B. Klintoną prie „Intercontinental“ viešbučio, kuriame jis buvo apsistojęs.
„Triukšmingas ir linksmas studentų piketas trūko apie valandą, nes jie ir negalėjo patekti arti įėjimo. Pusšimtis lietuvių keliose Helsinkio vietose protestavo prieš Boriso Jelcino politiką bei Rusijos priešinimąsi NATO plėtrai. Akcija taip pat vyko prie „Finliandia Hall“, kur buvo įsikūręs viršūnių susitikimo spaudos centras. Todėl pasasulio žurnalistams buvo smalsu, kas gi čia per akiplėšos su trispalvėmis? Tą patį vakarą B.Klintonui susitikus su B.Jelcinu, Kremliaus atstovas spaudai S.Jastržemskis kalbėjo, jog šis susitikimas tikrai netaps Jalta II. Tuomet B.Jelcino atstovas nepuoselėjo vilties, kad Helsinkyje įvyks persilaužymas ir NATO nesiplės į Rytus. Panašu, kad B.Jelcinas su tuo buvo susitaikęs. Tačiau jis – dar ne visas Kremlius. Po kelerių metų B.Jelciną pakeitė V. Putinas ir istorijos spiralė ėmė suktis karų link.
Jelcino atstovas buvo teisus. 1997 metais bei vėliau antrosos Jaltos nebuvo. Gal įdomesnės studentų akcijos Helsinkyje detalės, nes teko tame viršūnių susitikime dalyvauti nuo „Lietuvos aido“. Pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo tikrai didelis. Reporteriams atrodė keista, kodėl Baltijos šalys nori tapti NATO? Negi neužtenka Aljanso saugumo garantijų bei visokeriopos pagalbos. 1997 metų liepą NATO viršūnių susitikime Madride turėjo būti aiškiai pasakyta: NATO plėsis į Rytus. Pakviesta Slovėnija ir Rumunija. Ir tai tik pirmas etapas. Ar Baltijos šalys bus pakviestos į antrąjį etapą su Lenkija ir Čekija? Todėl pasaulio žiniasklaidos nuomonė, formuojant naratyvą dėl Aljanso plėtros į Baltijos šalis buvo gyvybiškai svarbi.
Europoje vyko nuožmūs karai
Grįžtant iš Helsinkio į Vilnių, Suomijos sostinėje piketavusių studentų autobuse gimė idėja vasarą vykti į Madridą ir dar kartą pasaulio žiniasklaidai priminti apie Lietuvą. Iš pradžių idėja atrodė kaip avantiūra, bet vėliau viskas su kaupu pasiteisino.
Kai kas iš naujos kartos politikų sako, kad Lietuvai, kaip ir kitoms Rytų Europos valstybėms integruotis buvo lengviau, negu dabar Ukrainai. Bet daug kas pamiršta, jog 1997-taisiais Europoje vyko du žiaurūs karai. Čečėnijos kalnuose dar liepsnojo mūšiai, kur sėkmingai okupantams priešinosi Šamilio Basajevo vyrai. Tai buvo Rusijos ekonominio defolto viena iš priežasčių. Balkanuose vyko etniniai karai, o pasaulis dar nežinojo kokia bus buvusios Jugoslavijos valstybių ateitis. 1997-taisiais Kroatija atkovojo serbų užimtas teritorijas, tačiau Bosnijoje tebevyko aršūs mūšiai. Visas NATO dėmenys buvo prikaustytas į šiuos karštus taškus. Todėl siekiant atkreipti pasaulio dėmesį į Baltijos šalių ketinimus kuo greičiau integruotis į transatlantines struktūras, reikėjo ir nestandartinių sprendimų.
Pavyko įvekti apsaugos žiedus
Akcijos Madride dalyviai prisimena, jog atvykus į Ispanijos sostinę iškilo nemažai iššūkių, kaip pasiekti viršūnių susitikimo vietą, nes apsaugos žiedų buvo mažiausiai penki ir be leidimų patekti į miesto vietas, arčiau summit‘o pastatų praktiškai nebuvo įmanoma. Tuo metu „Laikinoji sostinė“ rašė, jog apsaugos priemonės buvo „drakoniškos“, sankryžose stovi šarvuočiai bei iki dantų koviniais šaunamaisiais ginklais apsikarstę policininkai.
Spaudos centras, kur buvo numatyta pirmoji akcija, buvo priemiestyje, kur metro ar tramvajumi nepateksi. Spaudos centrą supa 5 apsaugos žiedai. Todėl planas keitėsi. Anksti ryte akcijos dalyviai pasidalino į dvi grupes. Viena iš grupių išskleidė vėliavas pagrindinėse miesto aikštėse, kur iš aplink įsikūrusių viešbučių summit‘o dalyviai vyko į susitikimus. Tačiau vienai iš grupių pasisekė prasibrauti arčiau pagrindinio spaudos centro.
Idėją pasiūlė kolega iš „Lietuvos ryto“ Marius Laurinavičius. Į autobusus, skirtus spaudos darbuotojams susėdo akcijos dalyviai. Likus beveik 300 metrų iki pagrindinio spaudos centro pastato, jie buvo išleisti, išskleidė trispalves, plakatus ir ten susilaukė itin didelio žurnalistų bei policijos dėmesio. Apsauga ir policija į tokį akibrokštą reagavo pakankamai tolerantiškai. Kiek buvo duota interviu pasaulio žiniasklaidai, niekas neskaičiavo. Vienų dalyvių liudijimais – apie 50, kitų – apie 30.
Klintonas Lietuvos vardo neištarė
Kiek plačiai Lietuvos žinutė nuskambėjo 1997-aisiais Helsinkyje, o vėliau ir Madride, prabėgus 26 metams, sudėtinga vertinti. Tačiau tai tikrai nebuvo šauksmas tyruose.
Tačiau palyginti galima detales. Tąkart Madride, norint patekti į B.Klintono spaudos konferenciją reikėjo specialaus leidimo. Šią savaitę Vilniuje, pasiklausyti prezidenti J. Bideno nusidriekė – gyva žmonių eilė.
Toje 1997-ųjų JAV prezidento B.Klintono spaudos konferencijoje Lietuvos vardas nebuvo paminėtas. Tuometinis NATO generalinis sekretorius J. Solana, lyginant su dabartiniu J. Stoltenbergu, atrodė kaip kuklus mokyklos absolventas, nuolat kartodamas ispaniškąjį sparnuotą „manjana“, t.y. gal būt „rytoj“. Lietuvos vardas bus paminėtas daug vėliau – Vašingtono viršūnių susitikime 1999-taisiais. Tuo tarpu Ukrainos vardas šią savaitę buvo minimas nesuskaičiuojamą kiekį kartų.
Tokie 1997-ųjų ir 2023-čiųjų NATO viršūnių susitikimų panašumai ir skirtumai, kurių objektyviai lyginti, turbūt, neįmanoma. Bet istorija mėgsta suktis spirale. Lietuvai po to reikėjo 7 metų, kad taptų pilnateise NATO nare. Niekas už ačiū nieko nežadėjo ir skubinti įvykių neketino. Savo vietą Aljanso šeimoje reikėjo užsitarnauti sunkiu kasdieniniu darbu. 1994 metais NATO sukūrė programą „Partnerystė vardan taikos“. Toje programoje Lietuva dirbo 10 metų, kol pasiekė Aljanso standartus. Nuo 1994 metų mūsų kariai dalyvavo Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijose Kroatijoje, Kosove, Bosnijoje.
Ukrainos padėtis aiškesnė
NATO summit‘as Vilniuje atrodo labiau istoriškas, negu 1997-ųjų viršūnių susitikimas Madride, ar 1999 Vašingtone, kai Lietuva gavo kvietimą jungtis prie Aljanso. Prieš 26 metus Lietuvos padėtis buvo labiau miglota negu dabar Ukrainos. Rusijos veidas šiandien aiškesnis, o demokratinio pasaulio vienybė tvirtesnė negu prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau ir tada, ir dabar jaučiasi NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos atsakomybė, savo priimamų įsipareigojimų svorio vertinimas. Valstybių, kandidačių į Aljansą, kaip tada, taip ir dabar, norai negula į stalčius.
Visi pokyčiai įgyvendinami sunkiu kasdieniniu darbu. NATO viršūnių susitikimuose visada rimtai yra žiūrima į 5 straipsnio įsipareigojimus, o diplomatinė kalba visada yra svarbesnė už standartus laužančias studentiškas emocijas.
Tačiau sėkmės istorijai reikia ir vieno, ir kito.
11,943 peržiūrų (-a)