Matyt, tais metais liepos 6-oji dar buvo darbo diena. Tądien išėjusiame laikraštyje „Švyturys“ buvo apstu informacijos ne tik apie šventinės dienos paminėjimą, bet ir nemažai kitų įdomių naujienų.
Dėmesį patraukė žinia, kad tomis vasaros dienomis keletą dienų streikavo visos Kretingos kavinės ir barai. Įspėjamojo streiko priežastis – rajono savivaldybės tarybos nustatyta metinė alkoholio prekybos licencijos kaina – 5,5 tūkst. litų per metus.
Tuometinis verslininkų asociacijos pirmininkas Sigitas Gedgaudas baisėjosi, kad Kretingos valdžia priėmė tokį sprendimą. „Palangoje moka keturis, Gargžduose – 3,9 tūkstančio litų. Kodėl mes verčiami mokėti tiek, kad žlugtume? Ką galvoja rajono tarybos nariai? Ką bereiškia mero žodis?“ – piktinosi verslininkas. Jis girdėjęs, kad iš tų pinigų mokytojams atostoginius mokės, nes kitaip mokesčių nesurenka.
Tada į įspėjamąjį streiką draugiškai ir aktyviai įsitraukė visi Kretingos barai ir kavinės. O tuometinė savivaldybės administracijos Turto valdymo tarybos vyr. ekonomistė revizorė Adelė Katkuvienė kalbėjo, kad ji buvo parengusi tarybos sprendimo projektą, kuriame licencijos kaina buvo 4 tūkst. litų. Taryba į tai neatsižvelgė. Alkoholiu prekiaujančioms parduotuvės licencija kainuoja 12 tūkst. litų, o jeigu ji prekiauja visą parą – licencijos kaina dvigubai didesnė. O pagal Vyriausybės nutarimą alkoholio prekybos licencijos kaina neturi būti mažesnė nei 3100 litų. Tuometinis Kretingos rajono meras Juozas Pelionis sakė, kad jo balsas tarybos sprendimo pakeisti negalėjo.
Tą laikotarpį prisimenantys vyresnės kartos mokytojai – jau buvę pedagogai -galėtų paliudyti, kad laikas buvo nelengvas. Savivaldybės, ant kurių pečių buvo švietimo reikalai ir jo finansavimas, susidūrė su lėšų trūkumu. Ypač skaudus finansinis nepriteklius kilo vasarą, kai pedagogams reikėjo išmokėti ir atlyginimus, ir atostoginius.
1996 m. liepos pradžioje vykusiame rajono mokytojų ir valdžios susitikime buvo sprendžiama, kaip mokytojams mokėti atostoginius. Buvo akivaizdu, kad iškart visiems visus atostoginius sumokėti nėra lėšų, pasiūlymas buvo vienas – mokėti dalimis. Publikacijoje minimi ir kiti įdomūs faktai: pasirodo, finansų krizę visoje Lietuvoje sukėlė Rusija, ultimatyviai pareikalavusi sumokėti skolas už dujas, elektros energiją, naftą, branduolinį kurą. Tais metais energetikai už skolas grasino elektrą atjungti netgi mokykloms, buvo rimtas pavojus abitūros egzaminus laikyti žvakių šviesoje.
Nors pinigų trūkumas buvo jaučiamas visose sferose, tačiau tą vasarą buvo rekonstruojamas kelias iš Kretingos į Palangą. Laikraščio nuotraukoje iš objekto – tikras retro stilius: sovietiniai „kamazai“ ir „krazai“, neaiškios kilmės ekskavatorius. Kaip teigiama žinutėje, po rekonstrukcijos važiuojamosios kelio dalies plotis bus 9 metrai, sankasos – 12 metrų. Darbus buvo planuojama baigti iki lapkričio mėnesio.
1995-1996 m. laikotarpis – kai Lietuvos komerciniai bankai skendo krizėse, bankrotuose, kai be pėdsakų dingdavo juose padėtos žmonių santaupos. Tad kiekviena žinia apie padėtį bankuose buvo labai jautri, jaudino daugelį. Nenuostabu, kad rajoninis laikraštis stengėsi „gaudyti“ ir publikuoti bankų žinutes. Viena jų – apie Pasaulio banko paskolą Lietuvos ūkininkams. Maksimalią 250000 JAV dolerių (arba 1 mln. litų) paskolą galės gauti organizacijos, kurių 51 proc. įstatinio akcinio kapitalo kilmė – privati. Nurodytos ir palūkanų reikšmės: jeigu paskola litais – metinės palūkanos sieks 25-28 proc., jeigu paskola JAV doleriais – metinės palūkanos 15 proc.
Tais metais dar niekur Lietuvoje nebuvo civilizuoto atliekų surinkimo, juo labiau – rūšiavimo. Į besiplečiančią „šiukšlių epidemiją“ dėmesį atkreipė Algis Kuklys. „Šiukšlynai staiga tapo ne tik rajono, bet ir visos respublikos didele problema. Mūsų žmonės pasijuto tokie „laisvi“ nuo elementaraus padorumo, kad įvairias atliekas pradėjo versti bet kur. Užtenka tik pasivaikščioti po miestą ir jo pakraščius, kad įsitikintume šito šiukšlinimo mastais.“
Autorius primena, kad Kretingos muziejaus stende matęs iliustraciją, kaip vokiečių okupacijos metais nevalyvas kretingiškis ūkininkas buvo nubaustas 10 markių bauda. Panašios baudos gal ir pagelbėtų dabar auklėjant šiukšlintojus.
Tuo metu rajono valdžia kitaip nei dabar informuodavo gyventojus, rinkėjus apie planuojamus posėdžius. Į akis krito informacija apie rugpjūčio 7 d. planuojamą Kretingos rajono savivaldybės tarybos neeilinį posėdį. Jame numatoma svarstyti šiuos klausimus: dėl uždarųjų akcinių bendrovių „Kretingos vandenys“, „Kretingos komunalininkas“, „Kretingos autobusų parkas“ ir „Kino teatras „Žilvinas“ įstatinio kapitalo didinimo ir įstatų papildymo, tarp kitų klausimų – dėl banko paskolos ėmimo ir jos panaudojimo, be to, posėdyje planavo atsiskaityti rajono savivaldybės kontrolierė.
Savivaldybės tarybos posėdžių svarstomų klausimų dienotvarkę tada viešai siūlė rajone veikiančios partijos. Tėvynės sąjungos Lietuvos konservatorių frakcija siūlė įtraukti į tarybos posėdžio darbotvarkę klausimą dėl viešo tualeto statybos Kretingos centre, dėl miesto turgavietės išplėtimo ir kt.
Kaip nebūtų keista, bendrovės „Kretingos vandenys“ įvairios problemos – ne tik šių dienų aktualija. Jau 1996 m. kontrolieriai šioje bendrovėje fiksavo daugybę pažeidimų, aplaidžiai vykdomą apskaitą ir pan.
Kontrolierius iš Klaipėdos nustatė, kad 1995 m. vis didėjo bendrovės skola už elektros energiją. Nežiūrint sunkios finansinės padėties, kai bendrovė neturėjo pelno, smaugė skolos už elektrą, kažkokiam pil. S. Skliuderiui grynais pinigais buvo išduota 9 tūkst. litų pirkti automobilį. Kontrolierius tikrino statoma priestatą prie mechaninių dirbtuvių ir fiksavo, kad trūksta plytų už 85,33 lito. Kai bendrovės direktorius A. Grikšas susirgo, ligos metu jis naudojosi tarnybiniu automobiliu. Kontrolierius nustatė, kad vienu atveju jo nedarbingumo metu buvo nuvažiuota 220 km, sunaudota 22,3 l benzino. Kitu atveju nustatyta, kad nuvažiuota 1080 km, sunaudota 113,4 l benzino, o iš viso direktorius A. Grikšas ne tarnybiniais tikslais nuvažiavo 1300 km, sunaudojo 135,7 l benzino už 183,20 lito. (Aritmetika gaunasi lyg ir paprasta: tada litras benzino kainavo apie 75 lietuviškus centus!)
Skaitant toliau tą kontrolieriaus ataskaitą, susidaro įspūdis, kad tas „Vandenų“ direktorius buvo mažų mažiausiai keistas arba tipiškas sovietinio kirpimo „vadukas“: ką noriu – tą darau. Pasirodo, 1996 m. gegužę valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. Grikšą nubaudė už tai, kad į Pastaunyko upelį teršė nutekamaisiais vandenimis, kitaip savo – savo kanalizaciją leido tiesiai į upelį. Bauda buvo 300 litų. Nors aplinkos inspektorius pareikalavo, kad bauda ne ginčo tvarka būtų išieškota iš direktoriaus algos, tačiau tas savo buhalterei nurodė, kad bauda būtų apmokėta iš bendrovės lėšų.
Lyg atsvara tokiam „Vandenų“ vaduko vadovavimo stiliui būtų trumpa žinutė, kad Danijos firmos „Puritek“ atstovai jau ne pirmą kartą lankėsi „Kretingos vandenyse“ ir domėjosi vandens tiekimo ir nuotekų valymo problemomis. Firmos atstovai Lietuvoje ieško partnerių, kurie galėtų įgyvendinti jų programą.
O beveik šalia – liūdna žinia apie tai, kad Lietuvos užsienio skola pati didžiausia tarp Baltijos valstybių. Skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui, skola siekė 224 JAV dolerius, Estijoje – 125 dolerius, Latvijoje – 172 JAV dolerius.
Vasarą Kretingos centre duris atvėrė maisto parduotuvė „Laura“. Ją įrengė Kretingos vartotojų kooperatyvas. Publikacijoje gražiai aprašytas ne tik parduotuvės asortimentas, bet paminėtas ir interjeras su lietuviškais baldais. „Čia nusipirksi visko, nerasi nebent gulbės pieno ir žalios mėsos. Čia atėjęs į kitą parduotuvę galėsi nebeiti“, – buvo rašoma reklaminėje publikacijoje. Ten paminėtos parduotuvės vedėja Daiva Pikiotienė, Kretingos kooperatyvo pirmininkė Danutė Puotkalienė, jos pavaduotoja Irena Raišutienė. O bendroje nuotraukoje puikavosi pirmosios parduotuvės pardavėjos: Jūratė Marčinskienė, Aušra Giedrienė, Roma Raišutienė, Danutė Lydžienė, Laima Butkienė, Virginija Stonkuvienė, Birutė Žvaginienė, Onutė Vibrienė.
„Laura“ veikia iki šiol, tik nuo atidarymo laikų joje daug kas pasikeitė.
Dar vienas vasariškas prekybos akcentas – apie garsiąją Kretingos „Špitolę“. Jos sumanytojas – dailininkas Andrius Miežis, o „pats tikriausias šeimininkas Gintas Valius“. Arbatinėje skamba maloni muzika, ant sienų – fotografo Remigijaus Treigio fotografijos. Jau tada buvo planuojama, kad ekspozicijos arbatinėje bus keičiamos, kad maloni, jauki aplinka nuolat vilios lankytojus.
Parengė Andrius JUŠKEVIČIUS
9,403 peržiūrų (-a)