Praėjusį pirmadienį LRT „Panoramoje“ premjerės Ingridos Šimonytės buvo paklausta apie prasidėjusį puolimą prieš poetą Justiną Marcinkevičių. Ši išsisuko nuo tiesioginio Ritos Miliūtės klausimo. Vilniaus meras konservatorius Valdas Benkunskas pasielgė kaip Poncijus Pilotas – nusiplovė rankas, esą „leidimas statyti poetui paminklą nebus išduotas, kol visuomenė taip aršiai diskutuoja“.
Visuomenė ne tik diskutuoja, ji kunkuliuoja, mėgindama atsakyti į neesminį klausimą: ar poetas tikrai nebuvo sovietams parsidavęs? Ar reikia jam paminklo Vilniuje, šalia šv. Jurgio bažnyčios? Tokie klausimai prieš 10 ar 20 metų nebūtų net iškilę. Sprendžiant iš diskusijų socialiniuose tinkluose, žmonės, kurie nėra ragavę sovietmečio, XX a. pabaigos Lietuvos istorijos bijo labiau nei gyvi jos liudytojai. Keista.
Atrodytų, jog kuo mes čia dėti, kretingiškiai: Dievas – aukštai, o Vilnius – toli. Tačiau, kol Vilnius ir visa Lietuva diskutuoja, o tos diskusijos greičiausiai baigsis taip kaip ir Vyties įamžinimas Lukiškių aikštėje, mūsų mieste, naujų statybų rajone gali rastis vietos J. Marcinkevičiaus gatvei, taip, kaip atsirado paminklas pagrindiniam Lietuvos simboliui Kauno Santakoje.
Prieš pasmerkiant ar pritariant, vienai ar kitai diskusijų pusei visgi norisi suprasti, kokie kirminai gyvena sabaliauskaičių galvose? Kitas pasakytų: užtenka paskutinių romanų viskas ir taip aišku. Ne, neaišku! Bet ryšku! Naujieji inteligentai, vakarykščiai kaimiečiai, suvažiavę sostinėn krimsti mokslų ir stiebtis karjeros, tikrovę, greičiausiai, mato Rimanto Šavelio romano herojaus nuo Luokės Tado Blindos akimis: arba juoda, arba balta. Gi prieš tris dešimtmečius „Literatų svetainės“ (buv. Gedimino pr. 1) kelneris mūzos iškankintam sovietmečio Lietuvos poetui įpildavo taurelę, iš pat ryto. Ir išgirsdavo daug pasaulio spalvų ir apie gimtąjį kaimą, ir apie miestą.
Kultūrinė revoliucija tautą ištinka tada, kai lieka tik dvi spalvos: juoda ir balta. Savi ir svetimi. Diskusijos juodai-baltame spalvų spektre yra geriausia indikacija, rodanti jog visuomenėje vyksta revoliuciniai procesai. Senasis pasaulis – niekam tikęs – kliūtis progresui, pavojus išlikti, o naujas – viltis ir gėris.
Jei esi svetimas, tave taisysim, kad būtum savas. Žydų Gemaroje, traktate apie tai, kaip teisingai laikytis 613 Mozės įsakymų yra toks daugiaprasmis hebrajiškais žodžių junginys „Tikkun olam”. Lietuviškai skambėtų „pasaulio taisymas“ arba Dievo tvarkos atstatymas. Tačiau Tanache (Biblijoje) taip pat rašoma, jog Dievas – tobulas ir klaidų nedaro, o klysta žmonės, kurie negirdi ir nemato Kūrėjo spalvų gyvoje gamtoje liudydami tikrovę kaip patinka – pagal sugedimo laipsnį.
1966 metais Kinijos komunistų vadas Mao pareiškė, kad vyriausybę ir visuomenę persmelkė buržuaziniai ekstremistai, siekiantys atkurti kapitalizmą. Tada charizmatiškas lyderis Mao Dzedongas kreipėsi į kaimo jaunimą imti valdžią Pekine. Jauni aktyvistai ėmė burtis į raudonuosius sargybinius. Chunveibinai rovė su šaknimis buržuaziją visur kur tik matė reikalą: pirmiausia degindami Konfucijaus raštus bei griaudami Budos statulas.
O kas dabar kitaip? Kaimas, atvykęs į sostinę tapo globaliu kaimu, chunveibiniškai ėmėsi kultūrinės MO revoliucijos. Esą tik modernus menas gali atsakyti į visus būties ir egzistencijos klausimus, o tautinė kultūra, kartu su trispalve – Kremliui naudinga praeities atgyvena? Rauti su šaknimis! Joks politologas neįrodė, kad raginimai grįžti prie tautinės idėjos, naudingi Putinui.
Sostinės kultūros erdvių žmones vadinti Mao Dzedongo „kaimiečiais“, žinoma, negalima. Yra visokių žmonių. Tačiau retas inteligentas gali pasigirti esąs tikras vilnietis. Greičiau antra, ar trečia karta nuo žagrės. Pašaipiai kaimiečiais sostinėje anksčiau būdavo vadinami tie, kurie demonstruoja juodai-baltą požiūrį į vertybes, tarsi paneigdami biblinę Kūrėjo prigimtį atrodyti netobulu bei atsisakant priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, pirmiausia dėl savo asmeninių baimių. Niekas nesako, kad moderni kultūra nereikalinga, Mo turi teisę egzistuoti. Tačiau ji negali būti priešpastatoma tautiškumui, kaip išsigelbėjimas nuo sovietmečio.
Sabaliauskaičių fenomenas greičiau yra sąmonės būsena, nesusijusi nei su kaimu, nei su miestu. Be to kaimas šiandien tapo kitoks. Tai – globalus reiškinys, kaip ir pats miestas su kotedžų priemiesčiais. Vilniaus jaunasis elitas, greičiausiai siekia prisitaikyti prie tendencijų, kurių nelabai supranta, bet už tai gerai sumokama. Sabaliauskaičių vidinė būsena panaši į prisitaikymą ne prie objektyvios tikrovės, o prie bankomato logotipo spalvos. Investicijų valdytojai – laukia rezultato, taip, kaip ministras A. Dulkys tikisi milijonų už medicinos punktų reformas savivaldybėse. Jokių pinigų nėra ir, greičiausiai, nebus, bet kvailo entuziazmo – per akis. Esą kultūros lauke turi likti mažiau tautiškumo ir daugiau globalumo, nes tai kuria pajamas. Štai ir visa J. Marcinkecičiaus politinio klausimo esmė. Ieškoti Kremliaus – net neverta.

Redaktorius Gintaras Mikšiūnas

 1,101 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes