Laukdami spektaklio šalia Lenkimų kultūros centro žiūrovai matė tik įprastas pilkas plastikines pastato duris. Jokių dekoracijų, jokios garso ar šviesos įrangos, tik suolai žiūrovams, kuriuos jie greitai užpildė. Juos čia atvedė skelbimas ant „Aibės“ durų: „Stepai, gazo!“.
Staigmenos ilgai laukti nereikėjo. Prie scenos, kurią atstojo tiesiog laiptai į pastatą, atlėkė du motociklininkai. Vienas su „britva“, o kitas su klasikiniu Harley Davidson stiliaus riaumojančiu monstru. Nuo jų nulipo du jauni vyrukai ir prasidėjo veiksmas.
Po atviru dangumi
Istoriją motociklininkai pasakojo po atviru dangumi, panašiai kaip praeityje vežimais klajoję artistai. Profesionalūs aktoriai į kaimus ir miestelius atvažiuoja dviem savo motociklais, nulipa nuo jų ir vos tik atidengia veidus nuo šalmų, pradeda savo pasirodymą, pasitelkiant tik tai, kas telpa jų krepšiuose.
Viduryje spektaklio jie pasistiprina gaiviaisiais gėrimais, bei užkanda „Snikers“ balionėlio, rengia spontaniškas viktorinas, egzaminuoja susirinkusius Lietuvos istorijos ir tarptautinės politikos temomis, papasakoja keletą šmaikščių anekdotų iš asmeninio gyvenimo. Žiūrovai tampa liudytojais, kaip tuščioje erdvėje iš nieko gimsta dviejų žmonų spektaklis.
Trečiadienio vakarą lietus išsisklaidė, nušvito saulė ir Lenkimų gyventojai išgirdo smagią ir įdomią istoriją, iškelsiančią nemažai klausimų ne tik apie Lietuvos praeitį, bet ir apie mūsų dabartį – mūsų nepaaiškinamas baimes, troškimus, kompleksus bei svajones.
Istorija apie Stepą
„Pirmoji gyvenvietė, kai nėra jokio lietaus, visur kitur … lyja, lyja. Už tą gražų orą norime ir atsidėkoti“, – nulipę nuo savo plieninių arklių ir pasisveikinę su žiūrovais sakė klajojantys aktoriai iš sostinės Aleksandras ir Laurynas.
Aktoriai prisipažino, jog ši istoriją apie Stepą. Ne Janušką, ne Darių, ne Kairį. Kas tas Stepas, apie kurį šis spektaklis? Tai Steponas Batoras, Lietuvos didysis kunigaikštis, valdovas, Vilniaus universiteto įkūrėjas, tiesiog – įdomaus likimo žmogus, kuris gyveno 16 amžiuje.
„Steponas Batoras gyveno tokiais laikais, kai žmonės, jei ko nors imdavosi kažką daryti, tai iš visų jėgų. Kaip sako motociklininkai, jei spausdavo gazą, tai iki dugno. Jei kas nors kariaudavo, tai iki paskutinio kraujo lašo, jeigu mylėdavo, tai iš visos širdies“, – kalbėjo klajojantys aktoriai Aleksandras ir Laurynas.
„Tais laikais aktoriai buvo kitokie nei šiais. Tai buvo klajojantys aktoriai. Jie keliaudavo vežimais, atvykdavo į kaimą ar miestelį ir ten surengdavo pasirodymą, pabendraudavo, pabaliavodavo su žmonėmis, o kitą rytą išvažiuodavo. Tai buvo šešioliktas amžius. Mes šiandien kaip tiek klajojantys aktoriai, tik be vežimo. Jį atstoja šiuolaikiniai motociklai“, – toliau pasakoja baikeriai.
Onutė ir Stepas
Istorija prasidėjo nuo mažos mergaitės Onutės ir ją mylinčių tėvų. Jos tėvai – Bona Sforca ir Žygimantas Senasis, LDK valdovai. Tie tėvai taip stipriai mylėjo savo dukrą, kad uždarė ją rūmuose. Tai padarė todėl, kad Onutė buvo neišvaizdi mergaitė. Istorikai taip ir rašydavo: „Ona Jogailaitė, Lietuvos valdovė – itin neišvaizdi moteris“. Tačiau Onutė norėjo pamatyti pasaulį ir pažinti daugiau žmonių. Kai Onutei sukako 18 metų, atsirado ir jaunikis, ir klajojantys artistai. Tas jaunikis buvo Steponas Batoras.
Jau pirmosiomis spektaklio minutėmis žiūrovams tapo akivaizdu, kad S. Batoro gyvenimas yra kupinas įdomių, intriguojančių ir įtraukiančių nuotykių. Šis LDK valdovas kilo iš Vengrijos ir Ruminijos bendros karalystės, kuri anksčiau vadinosi Transilvanija. Tai kraštas, kuris pasauliui yra puikiai žinomas dėl joje gyvenusio legendinio grafo Drakulos ir jo šiurpių istorijų.
Keliavimas praturtina
Keliaudami motociklais po visą Lietuvą, spektaklio aktoriai ne tik rengia pasirodymus, bet ir tyrinėja skirtingus Lietuvos kraštus, renka vis naujas istorijas, legendas, mitus ir artefaktus, pasakojančius apie vietinius praeities ir dabarties herojus. Jie kolekcionuoja šias istorijas ir tuoj pat naudoja jas kituose savo pasirodymuose.
Tokiu būdu spektakliai yra nuolatos kintantys, kaskart pasipildantys vis naujais pasakojimais ir nuotykiais, o patys aktoriai savo kelionių metu vis geriau susipažįsta su skirtingais Lietuvos regionais bei supažindina su jais savo spektaklių žiūrovus, tapdami Lietuvos istorijos, legendų ir mitų skleidėjais visoje šalyje.
“Abu esame iš Vilniaus ir priklausome aktorių grupei “Meno alchemija”. Tai mūsų mažas privatus teatriukas, jame ir kuriame tokius spektaklius, kaip šis”, – sakė aktorius Laurynas Jurgelis.
Abu aktoriai prisipažino, jog po Lietuvos miestus ir miestelius su spektakliais motociklais važinėja jau trečią vasarą. Žmonių į tokius renginius taip pat susirenka nemažai: nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.
Paklaustas, ką aktoriams reiškia rengti tokius spektaklius po atviru dangumi, gyvai bendraujant su žiūrovais – paprastais kaimo žmonėmis, Aleksandr Špilevoj atsakė: “Man tai čia tokia ramybė. Bendraujant su žmonėmis kartais tenka išgirsti mūsų pačių pasakojamų istorijų papildymų”. “Kai keliauji po Lietuvą motociklais, tai, atrodo, išneri iš to Vilniaus teatrinio burbulo, pamatai labai daug nuoširdumo ir prasmės. Todėl norisi kurti ir toliau”, – kalbėjo aktorius.
Atvirumas naujovėms ir meniniai eksperimentai
Asociacija „Žuvies akis“ įkurta prieš du dešimtmečius, 2002 metais. Ji jungia profesionalius menininkus, atstovaujančius skirtingiems scenos ir vaizduojamojo meno žanrams. Asociacijos pavadinimas atliepia jos veiklos charakterį: atvirumas naujovėms, meniniai eksperimentai ir drąsa žvelgti giliau.
Kaip sakė kūrybinės asociacijos „Žuvies akis“ prodiuserė Goda Giedraitytė, pagrindiniai asociacijos tikslai: bendradarbiauti su profesionaliais menininkais iš Lietuvos ir užsienio, puoselėti individualius talentus ir kolektyvines kompetencijas; sudaryti galimybes naujų tarpdisciplininių kūrinių kūrimui ir sąlygas visuomenei susipažinti su šiuolaikine raiška. Per dvidešimt asociacijos gyvavimo metų įgyvendinta daugiau nei 30 meno projektų viešosiose erdvėse: gatvės akcijos, ledo ir degančios skulptūros, instaliacijos po atviru dangum ir kt.;
„Pirmaisiais projekto „Scenos meno sklaidos tinklas Lietuvos regionuose“ metais orientavomės tik į Vakarų Lietuvos regioną, tačiau, stebėdami jo aktualumą ir poreikį, šiai dienai esame išsiplėtę ir dirbame su visa Lietuva, viso su 26 bendruomenėmis.
Spektaklio, koncerto, šokio ar cirko projekto pristatymas auditorijai vyksta jų pačių bendruomeninėje erdvėje, ir nesvarbu, jei ji neretai neturi reikiamo dydžio salės, pakankamai darbuotojų, būtinų techninių priemonių ar pan. Menininkai, įsijungiantys į projektą, apie tai informuojami iš anksto ir patys turi pasirūpinti trūkstamomis priemonėmis bei prisitaikyti prie kylančių iššūkių. Toks veiklos „iš apačios“ modelis ugdo naujas auditorijas regionuose ir atveria naujas sklaidos galimybes meno organizacijoms.
Kokie tolesni planai?
Pasak prodiuserės, rugsėjo mėnesį Drevernoje bus rodomas teatro „Lino lėlės“ spektaklis šeimai „Vilkas ir ožiukai“, o gruodžio mėnesį ten pat koncertuos baroko dainininkė Renata Dubinskaitė ir gitaristas Chris Ruebens su programa „Karaliaus dukters sapnas: Senosios Europos tautų melodijos“
„Skuodo rajoje Lenkimuose dar lankysimės spalio mėnesį su teatro „No shoes“ monospektakliu „Dulkėti veidrodžiai“. Spalio mėnesį pasirodysime ir Kretingos rajone, Laukžemėje su „Taško teatro“ komedija „Pirštinė“, o gruodžio mėnesį vainikuos Panevėžio lėlių vežimo teatro spektaklis vaikams „Raudonkepuraitė ir džiazas“, – kūrybinius planus atskleidė „Žuvies akis“ prodiuserė G. Giedraitytė.
7,918 peržiūrų (-a)