Žolinės tai pats magiškiausias vasaros ir rudens pasimatymas, apgaubiantis spalvomis, dangumi ir Žemės augalais.
Apie Žolinių tradicijas ir slėpinius kalbamės su sveikatos klubo „Žolinčių akademija“ įkūrėja, prezidente ir lektore Danute Kunčiene.
Gerbiama Danute, sakykite kokia Žolinių šventės esmė, prasmė? Kodėl mums taip svarbu ją švęsti?
Rugpjūčio 15 – ąją bažnyčiose minima Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo šventė. Mūsų visi papročiai rodo, kad žmonės dar iki krikščionybės šią dieną švęsdavo. Tai yra augalijos vešėjimo, naujo derliaus ir rudenėjimo pradžia. Pats žodis Žolinė tarsi sako, kad žmonės džiaugiasi naujo javo, daržų, sodų bei miško gėrybėmis. Žodžio Žolinė kirčiavimas skirtinguose regionuose skiriasi, kaip ir puokštelės, kurias žmonės renka. Šios šventės esmė – bendruomeniškumas, susibūrimas, susiėjimas. Tai šeimos, giminės, bendruomenės šventė. Sakoma, jei per Šventos Onos atlaidus nesusiėjome, tai per Žolines turime būtinai susieiti. Jei per Žolines su niekuo nesusitiksi, liksi vienas namuose – tai ir bėdos atkeliaus. Todėl, kad tų bėdų nebūtų – bendraukime su giminėmis, kaimynais, miestelio ar kaimo bendruomene, nepamirškime padėkoti Motinai Žemei. Taip pat per Žolines būdavo būtina pastebėti ir vargingiau gyvenantį, pasidalinti derliumi su šalia esančiu, mažiau pasiturinčiu. Žiūrėk, vienam sode prikrito daug obuolių, kriaušių – ima žmogus ir pasidalina. Taip ir gražiausios emocijos – gerumas, nuoširdumas aplink plinta bei šalia esantis pamaitinamas tiek dvasiškai, tiek fiziškai.
Kaip turėtų atrodyti tikra Žolinių puokštė?
Žolinės neįsivaizduojamos be puokščių ir vainikų. Man asmeniškai vainikas – tai pilnatvės, gyvenimo rato simbolis, kaip ir mūsų surinktos puokštelės – tai pilnatvės, gausos simboliai. O Dievo nuostabiausia puokštė yra pieva. Aš, kaip žolintė (žoliautoja) ypatingai džiaugiuosi pievos dovanomis, kurios auga Dievo sode. Puokštėje būtinai turėtų būti varpos: rugių, miežių, avižų. Tai mūsų duona, padėka ir pagarba. Paskui eina gėlynai, vaistažolės, kurias mes auginame darželyje ar randame pievose: juozažolė, raudonėlis, kietis, pelynas. Kietis yra švaros, tvarkos simbolis, kad mūsų neapniktų parazitai. Taip pat į puokštę derės kraujažolė, vingiorykštė, smilgos. Renkame intuityviai, ko norisi tą dieną, koks žiedas patraukia akį ar širdį – ir sudedame į puokštę.
O kodėl būtent šią dieną visi augalai įgauna ne tik gydomųjų, bet ir magiškų galių?
Jei kiekvieną dieną prie augalo mes prieisime su padėka, su intencija, gražiai dėkodami nusiskinsime – tas augalas taps aktyvus pagalbininkas, turintis magijos, bet šią, rugpjūčio 15 – osios, Žolinių dieną, kai augalus skiname, renkame, į puokštes dedame, kaip ir užrašyta mūsų senovinėje istorijoje – ši diena sutapatinama su derliumi ne tik kaip maistui, bet ir vaistui, pagalbai. Taip pat puokštė pašventinta bažnyčioje, pagarbiai parnešta ir padėta garbingiausioje vietoje, užkišta už šventojo paveiksliuko, tarsi sako – kuom tiki, tas ir yra. Žmogaus mintis labai galinga, ji sukuria tiek gerų, tiek negerų dalykų, tad nuo seno tikėta, kad savo vidumi, savo nuoširdžia padėka, tikėjimu mes dar sustipriname tos puokštės galią. Tų žolynų atgnybę įdėdavo į pagalvėlę, bitutėms į kampuką naujam avily pabarstydavo, o namą kai statydavo, tai kur susikryžiuoja, būtinai surišdavo vainiką, į kurį įdėdavo žolynų iš Žolinės puokštės, kad saugotų namus nuo žaibo, gaisrų, nelaimių. Žolinės metu dar iš kiečių surišdavo tokius kryželius ir padėdavo į langą, kad Perkūnas netrenktų.
Tai ši ikikrikščioniška šventė dabar įsiliejusi ir į krikščionišką pasaulį, puokštės nešamos šventinti, užkišamos už šventų paveikslų?
Mes esame vienis ir viskas labai gražiai dera – vidus susijungia su išore. Šią dieną reiktų prisiminti ir mūsų senolius, protėvius, kurie yra išėję, padėkoti jiems, kad išmokė mylėti žemę, kad išmokė melstis. Visos maldos yra geros, juk galime melstis ir savais žodžiais. Svarbu nuoširdumas, bendrystė, padėka gamtai ir visa kam, ką mes turime, ką davė Dievulis, Kūrėjas, Visata. Žolinių puokštės esmė – bendruomeniškumas ir pilnatvė. Visada, kai bažnyčioje žiūriu į žmones ir jų atsineštas puokštes – jų veiduose matau tarsi atspindį gerumo, globos tam paprastam augalui. Jaučiasi ta pagarba, su kuria jie tuos augalus skynė, kad paskui galėtų panaudoti ar ligoniukui, ar gyvūnėliui susirgus, susmilkyti, pasidaryti gydančios arbatos. Paskui pavasarį, mes gražiai padėkoję, tą puokštelę sudeginam, mes jos nemėtom, neišmetam. Nesu mačiusi išmestos Žolinių puokštės, kaip kad dažnai būna išmestos tuoktuvių ar jubiliejų puokštės.
Ką dar gražaus esate mačiusi per Žolines?
Dzūkijoje, kai esu buvus, tai ten nešasi į bažnyčią šventinti daržoves. Esu ir pati nešus krepšelyje ir morką, ir buroką, ir kopūstą. Paskui grįžus išverdi sriubą ir visa šeima susėdus prie stalo valgo. O grūdus, kai paskui iš tų varpų išima, tai mano tėvelis nunešdavo į aruodą ir tarsi laimindamas, šventindamas išberdavo ant kitų grūdų, sakydamas, kad jie nesupelytų, būtų saugūs, kad duonelė skalsi būtų ir jos visiems užtektų. Taip nuo mažų dienų mačiau tą pagarbą kiekvienam mažam grūdeliui. Nei vieno grūdelio neišmesdavo, jei koks vienas kitas atlikdavo nuo puokštės, tai susiberdavo į terbelę ir paskui pasėdavo su visais kartu. Žolinės – tai labai gražus, iki šiol išlikęs paprotys bendrystės, taip pat priminimas, kad jau einame į rudenį, tai padėka vasarai. Sakoma, nuo Žolinių dienos šuoliais trumpėti ima. Todėl pasidžiaukime Saule, žolynais ir širdyje turėkime tokį gražų, auksinį vasaros prisiminimą. Taip pat dalinkimės, nebūkime vieni, tada bėdos aplenks.
Minėjote, kad renkant puokštę galima kliautis savo nuojauta, intuicija, tarkime eina žmogus žoliauti, gal jo kelyje nepasitaikys tos rugio varpos ar kiečiai, kaip jam tada rinkti? Ar galima intuityviai, kur akys ar širdis užklius?
Mūsų intuicija išmintingesnė už protą. Vidus visada yra gilesnis ir pirmiausia reikėtų klausytis vidaus, o paskui, pasišnekėjus su protu, priimti sprendimą. Dabar protas yra labiau išvystytas, o intuicija, širdies kalba yra palikta. O pievoje, jei prašnekinsite širdį, tai tikrai širdelė pasakys. Kiek vaikų esu išsivedusi į pievas, tai visi skirtingai skina, visi grįžta su kitokiomis puokštėmis. Vienodas mes tik galime prie bažnyčios, šventoriuje, iš močiutės nusipirkti. O mes juk kiekvienas esame išskirtinis, kiekvienas su savo vidumi, su savo liepsnele, su savo meile, nuolankumu. Išėjus į pievą, linkiu nurimti, ne telefonu kalbėtis ir nuotraukas žiūrinėti, tiesiog išlikti ramiu, sukalbėti maldelę, padėkoti žemei, palinkėti sau tvarkos, švaros ir nusiskinti, pasidžiaugus tuo, ką turime, kas auga šalia. Būtų labai gražu įsidėti ir kokią šermukšnio šakelę, nes šermukšnio uogos – tai Dievo sodo palaima. Tos uogytės, lyg nuraudę veideliai, gal kažko susigėdęs esu, gal kažkas sugėdino, susikuklinau, nusiėmiau puikybę. Nereikia didžiulės puokštės, viso vežimo žolynų turėtų tilpti į ranką. Tam žmogui juk tiek nedaug tereikia. Kartais kai pasakai, kad čia geras dalykas, tai valgo, valgo iki blogumo jau. Čia simbolinis dalykas. Tiesa, kiečių tikrai ras jaunimas išėjęs, jo pilnos pievos, bitkrėslės irgi geltonuoja, smilgelės siūbuoja vėjyje. Mūsų laukai nėra biedni, tikrai ras ką nusiskinti.
Ko norėtumėte palinkėti išėjusiems žoliauti?
Linkiu visiems su širdies kalba atrasti ir susirišti savo puokštelę, dalintis gerumu ir džiaugtis viskuo, ką gavome iš vasaros.
Ačiū Jums labai už pokalbį.
Kalbino Jurga Valery
5,842 peržiūrų (-a)