“Dar net vienerių metų neturinčio pagrobto vaiko mamos interesus ginantis advokatas pasakoja, kad teismo proceso metu buvo matyti gąsdinantys signalai – tėvo požiūris į šalį agresorę, į moterį ir į vaiko auginimą esą buvo keliantys susirūpinimą. Nors teismui pateikti įrodymai, tačiau buvo nuspręsta vyrui suteikti teisę matytis su vaiku savarankiškai, be trečiųjų asmenų (“Kas vyksta Kaune”, 2023 m. rugpjūčio 28 d.).

„Iš tikrųjų, dabar vyksta civilinė byla, procesas yra eigoje dėl vaiko bendravimo grafiko nustatymo. Mama kartu su mumis buvo teikusi eilę dokumentų, kurie jau neigiamai charakterizavo vaiko tėvą. Tiek jo požiūrį į Rusiją ir ideologiją, tiek Rusijos, Sovietų Sąjungos garbinimą, draugus, su kuriais jis rusiškai šnekėdavosi, ir tai, kad Rusija turi būti viso pasaulio motina. Tokios deklaracijos vyko ganėtinai intensyviai, tie įrodymai buvo pateikti byloje. Antras aspektas, tai požiūris į moterį, kad moteris yra tik įrankis vaikams gimdyti, moteris turi besąlygiškai paklusti vyro valiai, jo klausyti ir neturėti jokių teisių. Jis tai viešai deklaravo, tokie įrodymai buvo pateikti bylai. Trečias aspektas, kad žmogus visiškai neturi jokių tėvystės socialinių įgūdžių“, – apie vyro deklaruojamus įsitikinimus kalbėjo advokatas.” (iš @Dainius Žalimas)

Itin stipriai į teisę įsiskverbęs principas užtikrinti vaikui bendravimą su abiem tėvais lemia institucijų – teismų, Vaikų teisių, atvejo vadybininkų – aklumą smurtui. Tarptautinėse bylose aklai taikoma Hagos konvencija, Lietuvos atvejais – neatsižvelgimą į smurto pavojų ar net užfiksuotus jo atvejus.

Ar aš kritikuoju teisinę valstybę? Ne. Ar kritikuoju institucijas? Taip. Smurto pavojus mūsų institucijoms nėra “raudona vėliavėlė”.

Smurto pavojus dargi dažnai atsisuka į motinas – užuot atidžiai įsigilinus į jų teikiamus įrodymus, jos tarnybų laikomos “manipuliatorėmis”, “melagėmis”, “barakudomis”. Desperatiškai savo vaikus siekiančios apsaugoti mamos stumiamos į kampą, o už “nebendradarbiavimą” ar “teismų tvarkos nevykdymą” net grasinama vaiko globą perduoti pačiam smurtautojui. Ir grasinama būtent tų, turinčių vaiką ginti ir apginti, institucijų balsu.

Su smurto aukomis dirbančios organizacijos įvardina net seksualinio smurto prieš vaiką atvejus, kai vaikas ir toliau buvo verčiamas bendrauti su smurtautoju.

Situacija yra labai rimta ir labai bloga. Ją dar labiau apsunkinti bando įvairūs pseudomokslo judėjimai, kišantys išgalvotas “tėvo atstūmimo” sąvokas, kurie agresyviai skverbiasi į šalių teisę. Tokiu atveju vaikas tampa “nepakaltinamas” – nesvarbu kaip aiškiai ji:s artikuliuotų nenorą matyti smurtautojo, vaiko pozicija tampa nieko verta, nes jis “nuteiktas”. Vienintelė Ispanija savo teisėje yra uždraudusi tokių pseudomokslų taikymą teisėje įstatymu.

Netikėjimas smurto aukomis turi baigtis. Valstybė pirmiausia turi tikėti auka ir ją ginti. Auka turi galėti pasikliauti valstybe.

Iš Morgana Danielė facebook profilio

 27,087 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes