Prasidedant naujiesiems mokslo metams, įprastai stengiamės permąstyti ko iš jų tikimės, kokius tikslus siekiame įgyvendinti. Pirmiausia, turi būti formuojama visuomenės nuomonė apie patį mokymąsi, įtikinant, kad mokymasis yra sunkus ir nebūtinai įdomus darbas, kad į mokyklą einama ne pramogauti, o mokytojas neprivalo kiekvienai pamokai prigalvoti žaidimų ir naujų triukų, kad sudomintų mokinius atlikti savo pagrindinę pareigą, sako Aušrinė Norkienė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnė, paprašyta atsakyti į kelis „Švyturio“ klauimus.
-Mokytojo profesija šiandien. Su kokias iššūkiais šiandien susiduria padagogai, ugdymo įstaigų arbuotojai?
-Mokytojas – gerbiamas savo srities specialistas, mokytojas – autoritetas, turintis gauti bene didžiausią viešojo sektoriaus atlyginimą, atitinkantį jo kvalifikaciją ir pasiektus rezultatus.
Kelintus metus iš eilės akcentuojama mokytojo profesijos prestižo svarba, apie darbo vietos patrauklumą ir apie geriausių sąlygų mokykloje mokytojams dirbti kūrimą. Bet kaip tai pasiekti, kažkokių naujesnių idėjų taip ir neišgirstame, net nėra realiai pasiūlomas viso to įgyvendinimo mechanizmas. Ir tikrai sunku suprasti kodėl darbai, keičiantys daug problemų turinčią Lietuvos švietimo sistemą, vis sėkmingai simuliuojami, imituojami, pradedami, bet nebaigiami, metami pusiaukelėje.
Nebent konkrečia priemone laikytume vis tuo pačiu laiku, mokslo metų pradžioje, siūlomas kažkokias pavyzdines taisykles, kurios neva turėtų priversti mokinius nustoti pamokos metu naršyti telefone, triukšmauti, pavyzdingai elgtis, nepraleidinėti pamokų ir pradėti stropiai mokytis.
Teoriškai šios mintys yra teisingos ir pagirtinos. Kaip ir sveikintini pastebėjimai, jog mokytojo vaidmuo – tikrai ne tramdyti, kontroliuoti, o padėti mokytis ir motyvuoti mokinius, o mokslas yra darbas, ne laisvalaikis, ir tai nėra žaidimas.
-Ar valdančiųjų siūlomi sprendimai, pavyzdžiui, griežtinti mokinių lankomumo kontrolę yra praktiškai įgyvendintini?
-Nelabai valdantieji žino, kaip rasti sprendimus ir priemones, kad taisyklių būtų laikomasi, o visi mokyklinės bendruomenės nariai atsakingai vykdytų savo pareigas.
Tad dar vienų taisyklių, kad ir kokios pavyzdinės jos būtų, surašymas ir jų išdalinimas mokykloms, problemų neišspręs. Švietimo bendruomenei reikalingi kitokie sprendimai.
-Kokie būtų LVŽS frakcijos ir partijos siūlymai šiais klausimais?
Pirmiausia Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai siūlo neatimti iš savivaldybių teisės, atsižvelgiant į regiono ar vietos socialinį, ekonominį, geografinį ir kultūrinį specifiškumą, savarankiškai reguliuoti savo mokyklų tinklą. Siūloma įstatymu įtvirtinti ir po to poįstatyminiais aktais konkretizuoti tik tokius kiekybinius kriterijus, kurie bus nustatyti įvertinus savivaldybių socialinį, ekonominį, geografinį, kultūrinį kontekstus ir nepažeis savivaldybių teisės savarankiškai tvarkyti savo mokyklų tinklą.
Nesibaigianti vadinamoji mokyklų optimizacija, sėkmingai prisidengdama metodikomis, moksleivių klasių komplektais ir panašiais dalykais, naikinanti mokyklas regionuose, kaimuose, miesteliuose ir miestuose, prisidengdama įsivaizduojamu mokyklų tinklo efektyvinimu ir aukštesnės kokybės švietimo paslaugų teikimu, galų gale patirs didžiulę nesėkmę.
Nežinia kodėl atėjus į valdžią apima noras viską keisti, reorganizuoti, optimizuoti, sujungti, uždaryti, panaikinti, steigti kažką naujo.
Ar tikrai paskubomis suregzta švietimo reforma, kuri iš esmės keičia visą Lietuvos švietimo sistemos modelį, priartins mus prie aukštų kokybės standartų švietime ir leis užtikrinti gerus besimokančiųjų rezultatus?
Dėkojame už komentarą
Kalbino Gintaras Mikšiūnas
2,373 peržiūrų (-a)