Gyvosios istorijos festivaliuose, renginiuose bei tautodailės mugėse galima sutikti moterį, kurios prekybinėje palapinėje gausu margaspalvių namų gamybos lėlių. Moteris prisistatė esanti Laima Paksaitė. Labai girdėta pavardė. Taip, Laima prisipažino, kad su Prezidentu Rolandu Paksu sieja giminystės ryšiai, jis yra tikras pusbrolis. Jų tėčiai – tikri broliai, kilę nuo Abakų kaimo, Kretingos rajone, visai šalia Kartenos piliakalnio.
Jos prekystalyje puikuojasi deivių, laumių ar šiaip tautiniais rūbais aprėdytų lėlių kolekcijos. Tai visai ne skudurinės Onutės. Tai kažkas daugiau ir giliau. Vieniems tai gali atrodyti kaip gili filosofija, kitiems kaip magija, tretiems – kaip modernusis menas ar paprasti žaislai. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Paprašyta šiek tiek plačiau papasakoti apie kūrybą ji prisipažino, jog esanti ragana. Tačiau apie raganas, anot jos, mūsų visuomenėje sklinda klaidingi įsitikinimai bei stereotipai. Apie juos vėliau, bet iš pradžių apie lėles.
„Iš pradžių susidomėjau tradicinių lietuviškų amatų meistrės Astos Vandytės darbais, – apie savo kūrybinio kelio pradžią kalbėjo lėlių kūrėja.
Anot jos, ši žymi Lietuvos tautodailininkė į internetą buvo įkėlusi daug informacijos apie vytinių juostų pynimą. „Todėl iš pradžių, kaip kokia liga užsikrėčiau juostų pynimu. Tos juostos pinamos, o ne audžiamos, nereikia jokių staklių. Tai galima daryti bet kur, gamtoje ar namuose, jeigu yra tam laiko ir noro”, – dėstė tautodailininkė.

Lėlės tiesiog įtraukė
Vėliau, pasakojo moteris, pradėjo domėtis lėlėmis, daug skaitė, žiūrėjo video filmų ir kažkas atsitiko. Ši veikla tiesiog įtraukė. Tai buvo 2013 metai.
“Apie lėles daugiausia informacijos radau, deja, ne lietuvių kalba. Lietuviškai informacijos apie tai beveik nebuvo, išskyrus skudurines Onutes, bet man toks variantas nepatiko”, – tęsė ji. – Pradėjau nuo dovanos anūkei Naujųjų metų proga. Ir nuo to laiko ėmiau kurti lėles“.
Moteris prisipažino, jog prieš tai daug metų dirbusi Lietuvos pašto sistemoje. Beveik 14 metų – „Oruvos“ gamykloje, Mažeikiuose. Dabar gyvena Narvaičiuose, Plungės rajone.
Kokios jos rankomis pagamintos lėlės yra pačios svarbiausios, brangiausios, L. Paksaitė atsakė, jog pirmiausia tai yra deivių kolekcija. Ji rodo Gabiją, Žemyną, Medeiną, Mildą, Austėją. Visos jos skirtingos, vis kitokių spalvų ir charakterių. Šalia puikuojasi laumių kolekcija, pagaminta pagal Norberto Vėliaus mokslinius darbus apie Lietuvos mitologiją.

Ar galima sudeginti Gabiją?
Lėlių kūrėja nesusilaikė nepakomentavusi naujausių įvykių. „Išgirdau, jog šių metų festivalyje “Mėnuo juodaragis” buvo sudeginta deivė Gabija. Ar jie bent šiek tiek protauja? Ar galima ugnies deivę Gabiją, kuria garbiname kaskart kai uždegame šeimos ugnį, imti ir sudeginti? Aš nesuprantu, kodėl jie taip padarė? Taip nepagarbiai elgiantis su ugnies deive, ją sudeginant, galima prisišaukti daug bėdos ir netgi didelės bėdos. Juk Gabija – mūsų šeimos židinio saugotoja. Tai galima nebent sulyginti su krikščioniška tradicija, kai buvo deginamos raganos”, – kalbėjo moteris.
Prisistatydama pati esanti ragana L.Paksaitė sako, jog žmonės esą yra įbauginti pasakomis bei legendomis apie raganas. Neretai jie bijo pačio žodžio “ragana”. Iš tiesų, pasak tautodailininkės, tai yra reginti moteris. Raganavimas tai yra tas pat šiuolaikinis mokslas, materialaus pasaulio pažinimas, tai gebėjimas objektyviai liudyti ką mūsų akys regi aplinkui. Šiuolaikinė psichologija tai vadina mentalizmų.
Pasak moters, yra kelios knygos, kurios grįstos istoriniais faktais. Pirmiausia tai “Raganų kūjis”, kurį parašė du vienuoliai dominikonai iš Kelno. Ši knyga yra išsamus inkvizitoriaus vadovėlis, pirmąkart išspausdintas 1487 metais. Taip pat ji paminėjo lietuvių autoriaus Juozo Jurginio mokslinį darbą “Raganų gaudymo šimtmetis”. Knyga išleista 1984 metais. Pasak L.Paksaitės, šiose ir kitose knygose aprašoma, kaip vyko teismų procesai bei egzekucijos Lietuvoje prieš kelis šimtus metų. Esą viduramžiais, teismuose nuosprendžius lemdavo dvasininkų žodis, jog viena ar kita moteris yra įtariama raganavimu, tai yra blogis. Remiantis vien tik apkalbomis ir gandais niekuo dėtos moterys ir merginos buvo suimamos ir deginamos ant laužų. Taip buvo vykdomas totalus genocidas, žmonijos genetinio fondo naikinimas.
Iš tiesų ragana yra toks žmogus, kuris pažįsta gamtą ir stengiasi kiekvienam žmogui padėti. Vienos padeda žolėmis, kitos – išmintimi ar patarimais. Tačiau puikiai iš istorijos žinome, kad ant laužų degino ne tik raganas, bet ir apskritai kitatikius, kitaminčius, mokslininkus, atstronomus, gydytojus. Didžiausi ir žinomiausi žmonijos istorijoje mokslininkai, fizikai, chemikai, tokie kaip Pitagoras, Paskalis, Hanemanas, Niutonas – buvo mistikai, magai, alchemikai.

Kodėl Europoje kilo maras?
Jis kilo dėl žmonių tamsos. Buvo tokie laikai, kai žmonės naikino kates, kaip neva raganų ar šėtono pagalbininkes. Tačiau po to kaimus ir miestelius užklupo žiurkės, o žiurkės nešioja buboninį marą”, – karčią žmonijos istoriją priminė L.Paksaitė.
Žmogus, anot jos, padaro daug baisių dalykų dėl tamsumo, dėl nežinojimo. Tamsūs dalykai visiems išlieka atmintyje, o šviesūs – greičiau užsimiršta.
“Kartais žmonės iš neišmanymo klausia, kodėl tavo lėlės be veidų? Gal čia Vudu? Tada aš klausiu, o ar jūs žinote, kas yra vudu? Visi iš siaubo romanų bei kino filmų žino, kad tai baisus būdas pakenkti, nubausti, adatėlėmis subadant aukos kūną. Tuo tarpu vudu yra liaudiškas, iš Afrikos kilęs šamanizmas. Tai yra labai plati žinių sritis, turinti ne tik legendomis apipintą tamsiąją savo pusę.

Kaip gimsta Laimos lėlės?
Siūdama lėles L. Paksaitė išbandė labai daug metodų. Pirmiausia lėlė yra suvyniojama ant gyvybės medžio, t.y. obels arba kriaušės šakelės. Jeigu pažvelgsime į senovinius ūkio rakandus: indus, langines, užuolaidas, audinius ir t.t., tai visur rasime gyvybės medį. Jame yra svarbūs du aspektai – žemė ir dangus. Tai ir lėlėse, jų drabužių akcentuose tai atsispindi.
“Reikėjo galvoti kad plaukai gražiai atrodytų, kad audiniai nesipešiotų. Tad mano lėlės daromos įvyniojimo būdu. Nieko nereikia siūti. Nieko nereikia badyti. Man nepriimtina, kai lėles siūnamos adatomis. Mano lėlėse viskas ant tos obels ar kriaušės šakelės vyniojama. Drabužiai daromi atskirai. Ir tik tada lėlė aprengiama.
Apranga taip pat atitinka gyvybės medžio elementus. Iš pradžių vanduo, paskui vanduo skaidrėja, iškyla žemės paviršius, iš žemės dygsta augalai, žydi, noksta, mezga vaisius, o galiausiai – nyksta. Po to ciklas vėl kartojasi.

 7,657 peržiūrų (-a)

100% LikesVS
0% Dislikes