Per pastarąjį pusmetį visuomenėje kilo didelis šurmulys dėl rašytojo Justino Marcinkevičiaus kūrybos ir politinio požiūrio sovietmečiu vertinimo. Vieni jį kaltino tarnavimu okupacinei valdžiai bei priklausymu komunistų partijai, kiti jo eilėraščius ir ypač draminę trilogiją priskiria prie tautinę sąmonę budinusių ir į Atgimimą vedusių kūrinių.
Vilniuje įstrigus idėjai statyti paminklą poetui prie Lietuvos rašytojų sąjungos esančiame skverelyje, savo ketinimus tai padaryti paskelbė Širvintų bei Druskininkų merai. Visuomenininkai taip pat nenuleidžia rankų, tad paminklas greičiausiai bus ir sostinėje, ir dar dešimtyje savivaldybių. Miestuose ir miesteliuose atsiras gatvės bei skverai pavadinti poeto vardu. „Švyturio“ redakcija siūlė vieną iš naujų gatvių Kretingoje taip pat pavadinti Justino Marcinkevičiaus vardu.
Viso to visuomeninio šurmulio galėjo ir nebūti jei ne arogantiškojo sostinės burbulo ketinimai galutinai perauklėti per 30 metų nesusivokusią šalies visuomenės dalį, kuri kalta iš principo, nes, greičiausiai, per rinkimus labai dažnai balsuoja ne už tuos.
„Sovietmečio atsikratymas“, su tikslu – išgydyti pūliuojančias žaizdas visuomenėje agresijos Ukrainoje fone tapo atskirų politinių partijų išgyvenimo obalsiu. Arogantiškame Vilnius burbule yra manančių, jog dalis visuomenės esą sunkiai serga kokia nors ne demokratijos liga todėl, kad vis dar gyvas sovietinis palikimas, kurį nuolat pakursto prorusiškos jėgos, finansuodamos, kaip bebūtų keista, kokį nors būtinai „tautinį“ ir būtinai prieš europines vertybes nukreiptą projektą, nes Europos Sąjungai tai ideologiškai nepriimtina. Viena tokių propagandinių temų – tautiškumas, kurį naikina supuvę Vakarai.
Su tuo susijęs ir Just. Marcinkevičiaus fenomenas. Kaip rašo humanitarinių mokslų daktaras istorikas Valdemaras Klumbys publikacijoje „Lietuvos kultūrinis elitas sovietmečiu: tarp pasipriešinimo ir prisitaikymo“, žmonės LTSR laikais gyveno pagal sudėtingą modelį „vieną galvoju, kita sakau, trečia darau“. Per 30 metų tai niekur neišgaravo. Garbinti paminklų, skaityti sovietmečio poeziją staiga tapo negalima. Taip darantys esą patenka į keistą būseną, kai susiduria su tokių meno kūrinių neįkainojama verte, tačiau visuomenėje kalbama apie tokio meno žalą smegenims, nes tai gali būti naudinga Kremliui. Žmogus, pats to nebodėdamas gali pavirsti „vatnyku“. Tokia vidinė prieštara neleidžia, pavyzdžiui, jaunam žmogui susikurti „teisingo“ santykio su sovietmečiu bei dabartimi ir, apskritai, tautiškumu. Dar blogiau – verčia jį būti tokiu pat dviveidžiu, kaip prieš 30 metų elgėsi jo tėvai. Nes tautiškumas ateina ne iš kur kitur o iš to paties baisaus sovietmečio. Juo labiau, Europos Sąjungai ir globalizmui jo žiauriai nereikia.
V. Klumbys sako, kad visiškai „atsikratyti sovietmečio“ – prasta idėja, tiesiog neįmanoma, nes tautinė tapatybė nėra statiškas dalykas, ji kinta ir vystosi priklausomai nuo politinio konteksto. Juk kiekvienas savo biografijoje rastume faktų, dėl kurių galėtume raudonuoti. Tačiau tai istorija bei vystymosi etapas, arba neišvengiamos klaidos, iš kurių buvo pasimokyta. Jeigu pasimokyta?
Dar 2019 metais VU TSPMI docentė Nerija Putinaitė išleido knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Autorė kalba apie „hibridišką“ tautiškumą sovietmečiu ir apie Just. Marcinkevičių, kuris, kartu su skleidžiamu „tautiškumu“ buvo lojalus okupacijai.
Vėliau filosofas Vytautas Toleikis „Šiaurės Atėnuose“ rašė, jog Justinas Marcinkevičius, ko gero, buvo arčiausiai (sovietinio) žmogaus. Demokratiškas, paprastas, šiltas žmogus, neskirstęs savo skaitytojų pagal išsilavinimą ar gyvenamąją vietą. Turėjo lengvą ranką – rašė daug ir paprastai, nebuvo intelektualas. Jo eilėraščiai dainuojami, tiko prie tostų. Verčiamas į kitas kalbas, ypač „anais laikais”.
Kaip rašė V.Toleikis, būtent Just. Marcinkevičius iš savo laikmečio išspaudė maksimumą. Atiduodamas didelę duoklę okupaciniam režimui, eidamas į kompromisus su sąžine. Gal ir pats iki galo nesuvokdamas, kad svariai prisidėjo prie tarybinės Lietuvos naratyvo kūrimo. Just. Marcinkevičius matė tai kaip vienintelį įmanomą kelią gelbėti Lietuvos žemę, lietuvių kalbą, jos kultūrą. Pasirinko saugoti tautos gyvybę, o ne jos garbę.
Grįžtatnt prie N. Putinaitės, tai ji rašo, kad sovietmečiu tautiškumas buvo labai aiškiai formuojamas iš viršaus, su juo buvo stipriai eksperimentuojama.
Papildant šiuos autorius reikia dar vieno pjūvio, kad susigaudyti iliuzijoje, kodėl sovietmečiu tautiškumo neva buvo daugiau nei dabar. Gal jis buvo tiesiog kitoks? Taip, buvo tautiškumas sovietmečiu. Bet tai buvo įrankis “tautų draugystės” bei “klasių kovos” naratyvams skleisti. Jie buvo pakankamai įtikinami ir neprieštaravo tautiškumui. Priešingai – jį skatino. Kas tai yra? Liaudies dainos, tautosaka, kalba, papročiai buvo laikomi valstiečių kultūra, o tai yra darbo liaudis, kurią engė ponai, kurie 19 amžiuje bei 20-ojo pradžioje buvo kitakalbiai. Buržuaziniai nacionalistai – tai pavojingi elementai, kurie naudodavosi liaudimi, skatino nacionalizmą bei separatizmą, siekdami egoistinių tikslų – kapitalo.
Sovietinė marksistinė propaganda tautiškumą siejo su engiama darbo liaudimi – valstiečių klase. “Liaudies kultūra” sovietmečiu buvo stiprus prekinis ženklas tiek vidinėje 15 respublikų “rinkoje”, tiek eksportuojant socializmą už SSSR ribų. Tai ir buvo vadinama “tautų draugyste”. Reliatyviai žiūrint, tautiškumą (nebūtinai tik lietuvišką) sovietai suprato kaip vieną iš socializmo propagandos ramsčių, o vietiniai kūrėjai (Justinas Marcinkevičius, Jonas Švedas ir kt) kaip būdą išlaikyti tautiškumą kolonizacijos bei tautų atskiedimo rusakalbiais politikoje. Interesai sutapo, bet abi pusės galvojo apie savo tikslus. Kūrėjai, tokie, kaip Just. Marcinkevičius pamatė ateitį toliau nei sovietinė “tautų draugystės” propaganda.
Gintaras Mikšiūnas

 13,932 peržiūrų (-a)

50% LikesVS
50% Dislikes